Jėzaus Žengimas į Dangų užbaigia Jo žemiškąjį gyvenimą. Per liturginių metų ciklą išgyvename Jėzaus gimimą, vaikystę, viešąją tarnystę, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Kristaus Žengimo į Dangų iškilmė tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų. Lietuvoje ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti.

Šiandien yra proga pasiaiškinti, ką reiškia žodis „Dangus“. Beveik visose tautose ir religijose Dangus suprantamas kaip Dievo gyvenamoji vieta. Biblijoje taip pat vartojama ši samprata. Luko Evangelijoje skaitome: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Šiuolaikiniam ateistinių pažiūrų žmogui dangus yra erdvė, kurioje juda mūsų planeta ir visa saulės sistema, bet nieko daugiau.

Ką gi suvokiame mes, krikščionys, sakydami: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ arba kai sakome, jog kažkas „nuėjo į dangų“. Biblija moko, kad Dievas yra „danguje, žemėje ir kiekvienoje vietoje“. Dangus religine prasme nėra vieta, bet būsena. Kalbant apie Dievą, taip pat dangų ar rojų, yra beprasmiška sakyti: viršuje, aukštai ar apačioje, žemai. Žmogui trūksta žodžių tai nusakyti. O ką reiškia Jėzaus Žengimas į Dangų?

Apaštalas Paulius tvirtina: „Ką reškia „jis pakilo“, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesnes sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visą dangų, kad visa užpildytų“(Ef 4, 9-10). Taigi, Jėzus, būdamas antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo, užpildo visą erdvę. Tikėjimo išpažinime sakome: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“. Biblinėje kalboje dešinė simbolizuoja gerovę, laimę, garbę. Jokūbas ir Rachelė savo sūnų pavadino Benjaminu, kas hebrajiškai reiškia – „dešinės sūnus“, vadinasi laimingas ir mylimas. Iki šių dienų išliko paprotys: garbingiausią, mylimiausią svečią šeimininkas sodina savo dešinėje. „Dievo dešinė“ yra galios ir pasaulio valdymo simbolis.

Apaštalas Pauliaus laiške efeziečiams rašo: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas (...) pažadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef1,17; 20-21). Kitais žodžiais tariant, Jėzus grįžo į Dievo gyvenimo grožį ir spindesį, nes savo žemiškojo gyvenimo metu Jis nesirūpino savęs apsaugojimu, bet rūpinosi savęs atidavimu kitiems. Jėzus nuėjo į Dangų, tačiau neapleido žemės. Jo įžengimas į Dangų reiškia ne jo pasišalinimą iš pasaulio, bet naujo buvimo jame būdą. Mato Evangelijoje skaitome: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Taigi susiduriame su sąvoka, kurią sunku perteikti žmogiškąja kalba ir įvaizdžiais. Jėzus iškeliauja, tačiau tuo pat metu jis pasilieka; jis lieka ir drauge žada grįžti pasaulio pabaigoje. Galima sakyti, kad Prisikėlusiojo išaukštinimas išplečia Jo viešpatavimą visatoje. Jis pasirodo kaip visa ko Valdovas. Jėzaus grįžimo pažadas reiškia, kad laikų pabaigoje visi kūriniai vieningai pažins, pasak apaštalo Pauliaus, „nepalyginamą jo galybės didybę”.

Viešpaties Dangun Žengimo šventė tampa kiekvieno žmogaus vilties pagrindas. Ta pati galybė, kuri prikėlė Jėzų iš mirusiųjų ir pašlovino Jį, dabar veikia tikinčiuosiuose. Šeštinių šventė atveria mums pažadėtą likimą ir liudija prisikėlimo tikrumą. Morkus baigia savo Evangeliją, parodydamas paskutinį Jėzaus susitikimą su savo apaštalais prieš įžengdamas į dangų. Tai buvo Jo fizinio buvimo šioje žemėje pabaiga, bet kartu ir pradžia naujo buvimo - ne tik su apaštalais, bet ir su visais tikinčiaisiais iki amžių pabaigos. Jėzaus žodžiai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mk16, 15) yra taikomi visiems krikščionims, mums visiems.

Mūsų visų pareiga yra skelbti ir evangelizuoti, ne tik žodžiais, bet savo gyvenimu. Jėzus mums pavedė atlikti tą misiją, tačiau Jis nesitiki, kad mes sugebėsime tai atlikti tik savo jėgomis, todėl siunčia Šventąją Dvasią, kuri visko išmokys ir viską primins, ką Jėzus kalbėjo(plg. Jn14, 26).

Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė – yra pats svarbiausias prisikėlusio Jėzaus ženklas. Pakanka to, kad mokiniai asmeniškai tiki Kristaus viešpatavimu ir jų skelbiamas žodis neša vaisių, taip skleidžiama Geroji Naujiena. Tokia yra Jėzaus Dangun Žengimo šventė: tai ne išvykimas, bet visuotinis buvimas. Viešpats neišnyksta, priešingai, viešpatauja visatoje. Amen.