Mieli tikintieji, švęsdami Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, mes grįžtame į didįjį aukštutinį kambarį, kai Kristus dar buvo gyvas, kai mylėdamas savuosius, Jis parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, jog atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, Jis pirmiausia Paskutinės vakarienės metu numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą.

Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada neatsitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją, kurią krikščionys švenčia jau du tūkstantmečius. Kristus paliko didžiąją Eucharistijos dovaną, kurią šiandien prisimename su ypatinga meile: „Tai mano Kūnas (...). Tai mano Kraujas (...)“ (Mk 14, 22.24). Po to Kunigystės dovaną: „Tai darykite mano atminimui“(Lk 22,19).

Kiekvieną kartą švenčiant Šv. Mišių auką, kunigas Jėzaus vardu sukalba laiminimo maldą ir ant altoriaus duona perkeičiama Kristaus Kūnu, o vynas – Kristaus Krauju. Vėliau Komunijos metu Kristaus Kūną priimame į savo širdį.

Šv. Pranciškus Asyžietis taip labai mylėjo kunigus, kad savo Testamente štai ką apie juos rašė: „Jei turėčiau paties Saliamono išmintį, niekada nedrįsčiau pamokslauti net vargingiausio kunigo parapijoje jam neleidus... Negaištu laiko svarstydamas kunigų nuodėmes, bet matau juose Dievo Sūnų, pripažindamas juos esant mano vyresniaisiais. Taip elgiuosi, kadangi vienintelis mano turimas būdas čia, žemėje, matyti aukščiausiąjį Dievo Sūnų yra per Jo Švč. Kūną ir Kraują, kurį tik kunigai gali perkeisti ir teikti (...). Koks turi būti šventas, teisus ir vertas tas, kuris ima į savo rankas, priima į savo burną ir širdį ir siūlo kitiems priimti ne Kristų, pasmerktą mirti, bet Kristų, dabar gyvenantį amžinoje garbėje, Kristų, į kurį ‘geidžia pažvelgti net angelai’?

Mano broliai, saugokite savo kunigiškąjį kilnumą ir būkite šventi, nes pats Dievas yra šventas. Kadangi dėl šio slėpinio Viešpats Dievas jus pagerbė labiau už visus kitus žmones, jūs savo ruožtu turite pralenkti visus kitus, teikdami jam meilę, garbę ir pagarbą. (...). Tegu žmonija virpa, tegu visas pasaulis dreba, tegu dangūs džiūgauja, kai Kristus, gyvasis Dievo Sūnus, yra ant altoriaus, pakeltas kunigo rankose.(...). Koks kilnus nuolankumas, kad pasaulio Viešpats, Dievo Sūnus, nusižemina ir pasislepia po neišvaizdžiu duonos pavidalu dėl mūsų išganymo!

Mieli broliai, apmąstykite šį dieviškąjį nuolankumą ir atverkite savo širdis Dievui. Jūs taip pat turite nusižeminti, kad jis galėtų išaukštinti jus. Nelaikykite nieko, kas jums priklauso, savo nuosavybe, kad galėtumėte būti visiškai užvaldyti to, kuris visiškai atsidavė jums” (Pranciškonų šaltiniai, Nr. 220).

Šie Šv. Pranciškaus žodžiai skatina mus, kunigus, gyventi taip, kaip Kunigystės šventimų dieną vyskupas įpareigoja, sakydamas: „Savo gyvenime darykite būtent tai, ką jūs darote prie altoriaus! Gyvenkite tuo, ką švenčiate!” Tai liečia ne tik kunigus, bet visus tikinčiuosius priimančius Kristaus Kūną.

Mielieji, šiandien mums greičiausiai viskas atrodo gražu ir paprasta. Kristus su savo artimiausias draugais susirinko švęsti Velykų vakarienės taip kaip ir mes susirenkame švęsti Eucharistijos. Tačiau, ar susimąstome, ką anuomet išgyveno Kristus, ką šiandien išgyvena žvelgdamas į mus? Juk daug kartų mokiniai nuvylė Jį, lygiai tas pats ir šiandien daug kartų nuviliam Jį ir mes. Ne kartą Jėzus priekaištavo mokiniams dėl jų nesupratingumo, silpno tikėjimo. Vargu ar mes nesulauktume panašių priekaištų. Pagaliau, Jėzus žinojo, kad Judas jau išdavė Jį fariziejams už 30 sidabrinių, Petras išsižadės, kiti išsilakstys. Ir Jis vis viena jiems plauna kojas, laužo duoną ir dalija vyną, atiduoda save žmonėms, kurie vargu ar ir dabar supranta, ką reiškia žodžiai: „Čia mano kūnas, čia mano kraujas, imkite ir valgykite“.

Mieli broliai ir seserys, kiekvieną kartą artindamiesi priimti Kristaus Kūną, atminkime, kad priimame patį Kristų į savo širdį ir todėl mes turime gyventi taip, kaip mokė Jis, svarbiausia mylėti vieni kitus, gyventi vardan kitų. Mes turėtume būti tokie kaip Jis – atleidžiančiais, dovanojančiais, mylinčiais net tuos, kurie apšmeižė, įžeidė, užgavo, ar net išdavė. Tik taip vertai priimsime Jį į savo širdį, tik taip būsime verti Jo meilės. Amen.