Mieli tikintieji, Šventosios Dvasios atsiuntimu baigėsi velykinis laikas ir Bažnyčios gyvenimas vėl grįžo į eilinį laiką. Šis laikotarpis prasidėjo dviem iškilmėmis: Švenčiausios Trejybės ir Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šlovinimu.

Šio dešimtojo eilinio sekmadienio Šv. Rašto skaitinių liturgija turtinga tiek įvykiais, tiek pamokymais. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos primena pirmųjų tėvų prasižengimą, kuris užtraukė visai žmonijai, visiems laikams pirmapradę nuodėmę, kurios palydovė – mirtis. Tačiau Dievas, būdamas gailestingas, davė žmogui pažadą, kad sukels nesantaiką tarp gundytojo ir moteries, tarp gundytojo atžalos ir moters palikuonio, kuris sutrins gundytojui galvą (plg. Pr 3, 15). Psalmės priegiesmis patvirtina, jog „Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja“.

Apaštalas Paulius korintiečiams rašo: „Mes turime tą pačią tikėjimo Dvasią (...) mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi (...). Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo buveinė“ (2 Kor 4, 14. 5, 1). Šios dienos Evangelijos pirmojoje dalyje Rašto aiškintojai apkaltina Jėzų, kad Jis išvaro demonus su šėtono pagalba. Jėzus yra mylimiausias vienatinis Dievo Sūnus. Jis, Dievo valia, per Mergelės Marijos įsčias tapo žmogumi, kad išpildytų Tėvo pažadą. Jėzus atėjo atstatyti tai, ką šėtonas buvo sugriovęs. Jis nuginklavo piktąsias jėgas, kalinusias mus nuodėmėje jau nuo pat pirmųjų tėvų nuopuolio. Šėtonas nenustoja veikęs ir šiandien. Jis atkakliai, pamažu, nuolatos bruka mums pavydą, nerimą, nepasitikėjimą, geidulius, įvairiausių minčių, kurios atitolina nuo Dievo, skatina nusidėti. Ar įmanoma jam pasipriešinti? Šėtonui labiausiai nepatinka nuoširdus tikėjimas Kristumi. Todėl kasdien tirkime savo sąžinę, mintis ir stenkimės jas kontroliuoti. Kiekvienu metu šaukimės Dievo pagalbos ir pasitikėkime Jėzaus atnešta pergale, nes Jam šėtonas neturi galios.

Mielieji, labai dažnai mes patys sau atrodome geri, padorūs, morališkai nepriekaištingi, kitaip tariant šventi. Tai dažnai išgirstame per išpažintį. Tačiau, lyginant su Dievo šventumu ir Jo tyrumu, esame nuodėmės pažeisti, susitepę ir purvini. Nepaisant mūsų nuodėmių ir moralinės nešvaros, Dievas vis tiek myli mus. Jis nusprendė dovanoti mums savo teisumą. Štai kodėl Jisai siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų mirti ant kryžiaus. Bet kaip suprasti Jėzaus girdėtus žodžius: „(...) bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai (...), bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota“ (Mk 3, 28-29).

Šventasis Jonas Auksaburinis aiškina: „Pirmiausia įdėmiai išklausykime šiuos žodžius: visokia nuodėmė ir piktžodžiavimas, sako Jis, bus atleisti žmogui; kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, bet piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas nei šiame, nei būsimajame amžiuje, t.y. amžinybėje. Ką reiškia šie žodžiai? (...) Kad piktžodžiavimas prieš Dvasią Šventąją yra ypatingai neatleistinas. Kodėl gi? Todėl, kad Kristaus nepažino, kas Jis buvo; o apie Dvasią buvo gavę pakankamą pažinimą. Mat viską, ką kalbėjo pranašai, kalbėjo įkvėpti Dvasios ir Senajame Testamente visi turėjo apie Jį aiškų pažinimą. Taigi, Kristaus žodžiai reiškia štai ką: tegu jūs piktina Mano kūnas, kuriuo Aš apsidengiau; bet ar galite jūs pasakyti ir apie Dvasią, kad Jos nepažįstame?“

Kitaip tariant, žydai galėjo piktintis Kristumi, nes, nors ir Senajame Testamente buvo išpranašauta, kad Mesijas bus Dievo Sūnus (...), tačiau sąžiningas žydas turėjo „teisę“ pasipiktinti nesuprasdamas to, kas įvyko. Priešingai, žydai jau Senajame Testamente puikiai pažinojo Šventąją Dvasią, kuri kalbėjo per pranašus, darė stebuklus. Tačiau, kai Kristus akivaizdžiai veikė Šventosios Dvasios galia: darė Mesijui išpranašautus stebuklus - gydė ligonius, prikėlė Lozorių iš mirusiųjų, maitino alkstančius, išvarinėjo demonus, valdė gamtos stichijas, kai kurie žydai ėmė kaltinti jį naudojant magiją ir tarnaujant šėtonui. Evangelijos pradžioje girdėjome: „Jis turi Belzebubą“ ir: „Su demonų kunigaikščio pagalba jis išvaro demonus““(Mk 3, 22). Į tai Kristus atsakė: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko“ (Mk 3, 23-24).

Kitaip tariant, jei netiki Kristumi, tai dar suprantama, bet jei tiki Šventąja Dvasia ir Jos stebuklais, kuriuos liudija juos darantieji tarp žydų, tai tų stebuklų, kuriuos atlieka Kristus prirašymas piktajai dvasiai yra aiškus piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią. Žinoma, „piktžodžiavimas“ Evangelijoje reiškia ne tik šnekėjimą, bet ir įvairius veiksmus prieš Šventosios Dvasios veikimą.

Pagaliau paskutinis įvykis, kurį aprašo evangelistas Morkus. Po to, kai Jėzus atsisako su savo priešininkais bičiuliautis, nenori ir su savo namiškiais pabūti. Jėzus neatstumia jų, bet siekdamas vykdyti Dievo valią neieško su jais giminystės ryšių, kurie, kaip žinome, žydų tarpe yra stiprūs. Tačiau Jėzus labiau klauso Dievo. Jis apžvelgęs visus šalia esančius, pasako: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 35).

Taip Kristus parodo Bažnyčios nariams pavyzdį, kaip reikia priklausyti naujai šeimai, kuri yra aukščiau už giminystės ir natūralaus prieraišumo santykius. Amen.