Mieli piligrimai, brangūs broliai ir sesės Kristuje, jau metai, kai Lietuvoje turime antrą Palaimintąjį. Arkivyskupas Teofilius Matulionis jau užtaria mus šventųjų ir palaimintųjų būryje.

2017 m. birželio 25-oji diena visiems laikams yra įrašyta į Lietuvos istoriją, nes tą dieną Vilniuje pirmą kartą buvo švenčiama beatifikacijos iškilmė. Tikiu, kad dauguma jūsų dalyvavote joje ir dažnai kreipiatės į palaimintąjį Teofilių, prašydami jo užtarimo pas Viešpatį.

Svarbiausia, kad šis Katalikų Bažnyčiai ir visiems Lietuvos tikintiesiems labai reikšmingas įvykis netaptų kasdienybe, įprastu dalyku ir nenueitų užmarštin. Tegul šis įvykis skatina dar ir dar kartą iš naujo prisiminti nepaprastą palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą, jo reikšmę kiekvieno tikinčiojo, kiekvieno doro lietuvio gyvenimui.

Kunigas Pranas Gaida savo knygoje „Nemarus mirtingasis“ įžangoje labai teisingai rašo: „Velionies arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmuo sušvito Lietuvos gyvenime labai savita šviesa, kuri pasklido ne tik Lietuvos, Latvijos, Rusijos žemėse, bet ir už Atlanto vandenyno, ypač Šiaurės Amerikoje, kur nuo seno yra įsikūrusi gana gausi lietuvių išeivija. Toji šviesa buvo ne mokslinė, ne politinė, ne valstybinė, o asmeninė, moralinė, spindinti krikščioniškomis vertybėmis. Ji išsikristalizavo ilgoje kančioje ir atskleidė žmogų, tyliai, ryžtingai einantį erškėčių keliais, bet matantį plačiąją gyvenimo viziją, kurios galutiniame horizonte spindi nenugalima Gėrio pergalė. Tie Velionies žingsniai per konkretų gyvenimą buvo tokie žmogiški, tokie taurūs ir tokie spalvingi, kad juos mačiusieji bei stebėjusieji negalėjo tylėti.“

Iš tiesų, per šiuos metus išgirdome ne vieną liudijimą, perskaitėme ne vieną straipsnį, ne vieną knygą apie šį ištikimą Dievo ir Bažnyčios tarną. Trumpais štrichais, remdamasis išleista literatūra, ir aš noriu dar kartą priminti pagrindinius Palaimintojo gyvenimo momentus. Būdamas ištikimas tikėjimo tiesoms ir nepaliaujamai kovodamas už tikinčiųjų teises, jis ne kartą buvo kalintas tiek carinės, tiek bolševikinės valdžios. Po bolševikų perversmo Rusijoje dirbęs kunigas pirmą kartą trejiems metams buvo nuteistas 1923 m. Po šešerių metų popiežius Pijus XI slapta jį konsekravo vyskupu. Bet netrukus jis vėl buvo suimtas: iš pradžių ištremtas į Solovkų salas, vėliau pervežtas į tuometinio Leningrado kalėjimą, perkeltas į koncentracijos stovyklą, kol po didelių fizinių ir dvasinių išgyvenimų atsidūrė Maskvos ligoninėje. 1933 m. rudenį po įvykusių mainų tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos buvo išleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą. Trylika metų padirbęs dvasininko darbą, T.Matulionis vėl išvežtas į Vladimiro kalėjimą, vėliau – į Mordoviją. Į Lietuvą vyskupas grįžo tik 1956-aisiais. Teko apsigyventi Birštone, nes sovietų valdžia neleido įsikurti Kaišiadoryse. Vėliau už Vincento Sladkevičiaus slaptą įšventinimą vyskupu ištremtas į Šeduvą. Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 metais vasario 9 dieną vyskupui T. Matulionui suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūtį, bute Šeduvoje darant kratą, arkivyskupui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, jis iškeliavo pas Viešpatį.

Tokia būtų mūsų Palaimintojo biografija, tačiau ji toli gražu neatspindi išskirtinės, spalvingos arkivyskupo Teofiliaus asmenybės. Jis yra sakęs: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį... Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius, kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai.“

Iš tiesų, ark. Teofilius Matulionis patarnavo visiems žmonėms neatsižvelgdamas į jų tautybę: latviams, lenkams, baltarusiams, lietuviams. Jis pasižymėjo ypatinga ištikimybe Bažnyčiai. Nors buvo nuolat persekiojamas, patyrė įvairių represijų, jis pasitikėjo Dievu ir atkakliai laikėsi apsisprendimo vykdyti Dievo valią. Tai gyvo krikščioniško tikėjimo pavyzdys kiekvienam ne tik kunigui, bet ir visiems tikintiesiems.

Palaimintajam Teofiliui ypatingai artima buvo malda į Švč. Jėzaus Širdį, pamaldumas Švč. Mergelei Marijai. Stiprybės jis sėmėsi adoruodamas Švč. Sakramentą. Net lageryje, kur sekmadieniai nebuvo švenčiami, kun. Teofilius pasirūpindavo, kad katalikai, ir ypač kunigai, galėtų švęsti sekmadieniais Šv. Mišias. Kaip katakombų krikščionys, kunigai keldavosi naktį, iš vakaro sutartą valandą grupėmis po tris ar keturis lipdavo ant aukšto, kur šaltyje, be altoriaus ir liturginių reikmenų, aukodavo Šv. Mišias.

Nebuvo pamiršti ir ten buvę tikintieji. Šventieji yra ne tik užtarėjai, pas Dievą, bet mums visiems pavyzdžiai. T.Matulionis šiandien gali būti pavyzdžiu mums visiems nebijoti rinktis to, kas teisinga, kas kilnu, kas priartina mus prie Dievo. Ark. T. Matulionio gyvenimas parodo, kad net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, įmanoma sekti Kristumi, būti ištikimam savo pašaukimo pareigoms, gyventi meilėje, turėti gyvą tikėjimą.

Tremtyje ir kalėjime Palaimintasis ark. T. Matulionis išbuvo apie 25 metus, bet išsaugojo meilę žmonėms ir Dievui. Net ir sunkių fizinių darbų išvargintas, jis aukodavo Mišias. Kankinys miršta pagal Bažnyčios tikėjimą. Ne už ideologiją, ar kokias kitas vertybes. Kankinio kančios yra Kristaus kančios. Kankinys miršta už Jėzaus Kristaus asmenį gyvenantį Bažnyčioje, todėl pirmykštė Bažnyčia kankinius laikė privilegijuotais užtarėjais pas Kristų. Ši idėja gyva iki šių dienų.

Šiandien palaimintųjų, tikėjimo kankinių užtarimas be galo reikalingas mums, mąstantiems apie savo tapatybę, apie laisvą pasirinkimą sekti Jėzumi, būti ištikimais Dievo valiai. Melskime Palaimintojo Teofiliaus užtarimo, prašydami: Palaimintasis arkivyskupe, pamilęs Švč. Jėzaus Širdį, Jo kryžių, užtarki mus! Amen.