Mieli tikintieji, šiandien švenčiame Šv. Jono Krikštytojo, kurio gyvenimas buvo nukreiptas į Kristų, gimimo iškilmę. Paprastai Bažnyčia mini šventųjų mirimo – gimimo Dangui dieną, tačiau dviem atvejais: Švč. M. Marijos ir Šv. Jono Krikštytojo iškilmingai minimos jų gimimo žemėje dienos.

Jono Krikštytojo šventė yra labai sena, atėjusi iš pirmųjų krikščionybės amžių. Tarp visų šventųjų jo globai yra skirta daugiausia bažnyčių pasaulyje. Net dvidešimt trys popiežiai pasirinko jo vardą, kuris išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Dievo malonė“. Apie Joną Krikštytoją mums pasakoja ne tik Naujasis testamentas, bet ir nekrikščioniški šaltiniai.

Pavyzdžiui, žydų istorikas Juozapas Flavijus savo veikale „Senovės Judėja“ mini Joną, kaip pamaldų, dorą mokytoją, kuris krikštijo prie Jordano upės. Jis rašo ir tai, kad Erodas Antipas matydamas, kad apie Joną buriasi minios žmonių ir bijodamas, kad jie priešiškai nusiteiks prieš jį, liepė Joną įkalinti ir pagaliau nukirsdinti. Visos keturios Evangelijos ir Apaštalų darbų knyga kalba apie Joną, kaip apie vieną iš pagrindinių ir svarbiausių asmenybių Jėzaus gyvenime. Jo misija – paruošti žmones priimti Kristų ir būti Kristaus pirmtaku kiekviename Įsikūnijusio Dievo Sūnaus gyvenimo etape.

Jono Krikštytojo pradėjimas ir gimimas buvo lydimas stebuklų, kaip ir Jėzaus gimimas. Jėzaus gimimą lydėjo stebuklingas Įsikūnijimas M. Marijoje. Jonas stebuklingai gimė Zacharijo ir Elzbietos, senyvo amžiaus sulaukusių, šeimoje. Jis jau buvo paliestas Šventosios Dvasios dar prieš užgimdamas. Prisiminkime Zacharijui angelo pasakytus žodžius: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu (...). Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1,13.15). Jono gimimas buvo išpranašautas.

Šios dienos pirmajame skaitinyje skaitome, kad net keletą šimtmečių prieš jo gimimą pranašas Izaijas ištarė žodžius, kurie tinka Jonui Krikštytojui: „Mane Viešpats pašaukė dar negimusį – dar motinos įsčiose tebesantį: Jis ištarė manąjį vardą“(Iz49, 1). Apie Joną, kaip ir apie Jėzų, pasakyta: „O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo“ (Lk1, 80). Prieš pasirodant viešai Izraeliui, Jonas gyveno dykumoje. Vėliau krikštydamas prie Jordano upės, kvietė žmones atgailai, ruošti savo širdis Kristaus sutikimui. Netrukus po to, Jonas buvo pašauktas eiti pirma Kristaus kančios keliu iki mirties. Taigi, gyvendamas žemėje, šventasis Jonas paruošė Kristaus atėjimą tarp žmonių, kurie jau pažinojo Dievo apreiškimą iš Senojo Testamento ir laukė Mesijo.

Šventasis Jonas Krikštytojas - užima ypatingą vietą žmonijos Išganymo istorijoje. Jis tarsi tiltas tarp Senosios ir Naujosios Sandoros, paskutinysis Senojo Testamento ir pirmasis vienintelis Naujojo Testamento pranašas. Jis yra tas, kuris parodė pasauliui Mesiją – Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Gelbėtoją. Jonas Krikštytojas buvo tarytum pirštas, rodantis į pasaulio Išganytoją. Apaštalo Jono Evangelijoje skaitome: „(...)matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę““(Jn1, 29).

Mielieji, Jono Krikštytojo šventė kviečia ne tik peržvelgti šios ypatingos asmenybės gyvenimą ir nuopelnus Bažnyčiai, kartu primena mums Dievo meilę ir gailestingumą žmonėms, kurie nepriekaištingai vykdo Viešpaties įsakymus, pasitiki Dievu, kantriai, nuolankiai melsdamiesi nepraranda vilties. Tai akivaizdžiai parodo Zacharijo ir Elzbietos pavyzdys. Jie iki senatvės neturėjo vaikų, tačiau tikėjo Dievo meile, neprarado vilties, kad Dievas jais pasirūpins. Pats Jonas Krikštytojas yra visiems mums ištikimybės Dievui pavyzdys. Jis nė karto nesuabejojo savo pašaukimu, nė akimirkai nėra suabejojęs, kad jo triūsas buvo veltui.

Galima sakyti, kad tam tikra prasme jo misija tęsiasi Bažnyčioje ir šiandien. Jis mus moko nuolankiai klausytis Viešpaties balso ir gyventi pirmiausia dvasiniais džiaugsmais. Įsivaizduokime, kokia stipri ir nenugalima būtų Bažnyčia, jei kiekvienas iš mūsų leistume Dievui veikti mumyse taip, kaip Jonas Krikštytojas jam buvo atsidavęs. Jis kiekviename asmenyje matė Dievo kūrinį, nepaisant jo socialinės kilmės ar įgimtų gabumų.

Prašykime Šventosios Dvasios išminties, kad galėtume su meile ištiesti ranką kiekvienam, stokojančiam šilimos ir dėmesio, kad mūsų maldos, mūsų liudijimai perkeistų sugrubusias širdis, kad kaip pas Joną Krikštytoją plūdo krikštytis minios žmonių, taip ir pas mus skubėtų žmonės sušilti, pasisemti gėrio ir kantrybės. O svarbiausia niekada nenustokime pasitikėti Dievo galia, Jo gailestingumu ir begaline meile kiekvienam iš mūsų. Amen