Pereitą sekmadienį minėjome didį pranašą Joną Krikštytoją, kuris apreiškė Jėzų Kristų, kaip Dievo Sūnų, Mesiją, Gelbėtoją. Šiandien evangelistas Morkus aprašo du Jėzaus padarytus stebuklus, neatskiriamai susijusius tarp savęs. Mes matome dvylikos metų mergaitę, vos pradėjusią gyvenimo kelią. Jos tėvas, sinagogos vyresnysis, puola Jėzui po kojų, karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“ (Mk 5, 23). Ir kitą moterį „jau dvylika metų sergančią kraujoplūdžiu“(Mk 5, 25). Nei viena jų neturi vilties sulaukti pagalbos iš žmogaus. Tačiau jos yra išgelbėjamos Jėzaus galia ir tikėjimo: mergaitė – dėka savo tėvo tikėjimo, moteris – dėka savo tikėjimo. Ji kalbėjo sau: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu“(Mk 5, 28). Taip ir įvyko. Moteris „pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės“(Mk 5, 29). Tuo tarpu, atėję sinagogos vyresniojo žmonės, pranešė, kad mergaitė mirė. Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 36). Nuvykęs į sinagogos vyresniojo namus, paėmė mergaitę už rankos ir tarė: „„Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti“(Mk 5, 41-42).

Ką parodo šios dienos Jėzaus stebuklai? Viena priežasčių būtų tai, kad Jėzui pradėjus viešąją veiklą ir kviečiančiam tikėti Jo žodžiu, reikėjo kažkokiu būdu patvirtinti, parodyti, kad Jis kalba Dievo vardu, kad Jame išsipildo visos pranašystės: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“(Mt 11, 5).

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į skaičių dvylika, paminėtą Evangelijoje. Mergaitei tik dvylika metų, o moterį liga kamuoja jau dvylika metų. Vadinasi moteris susirgo tada, kai gimė mergaitė. Apskritai skaičius dvylika (kaip ir aštuoni, ir keturiasdešimt) Biblijoje yra gana svarbus simbolis. Kai Jėzui sukako dvylika, Jis kartu su tėvais nuvyko į Jeruzalę švęsti Velykų. Iškilmėms pasibaigus vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje. Po trijų dienų tėvai atrado Jį šventykloje. Į susirūpinusios Marijos priekaištą, Jėzus atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (plg. Lk 2, 41-49). Taip Jėzus, būdamas dvylikos metų, ištarė pirmąją savo pranašystę.

Vėliau Jis išsirenka dvylika apaštalų. Kai stebuklingai iš kelių kepalėlių duonos pamaitina penkiatūkstantinę minią, buvo pririnkta dvylika pintinių likučių. Apreiškimo knygoje laikų pabaigą taip pat simbolizuoja dvylika dangiškosios Jeruzalės vartų ir moterį su dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. Vadinasi šie du stebuklingi pagydymai yra ne tik paprasčiausi gailestingumo gestai, bet juose slypi gilesnė prasmė. Kai kurie egzegetai aiškina, kad mergaitė simbolizuoja žmoniją laikų pradžioje nusigręžusią nuo Dievo, o nepagydoma liga serganti moteris simbolizuoja nusidėjusią žmoniją, kuri savo kančios išsekinta, laikų pabaigoje, turėdama galimybę paliesti Dievą, yra išgydoma iš savo negalios. Išvaduodamas iš negalios, prikeldamas iš mirties, Dievas nieko nereikalauja, tik vieno prašo: „Nenusigąsk, vien tik tikėk!“(Mk 5, 36).

Šiandien Jėzus prisistato kaip mirties nugalėtojas. Evangelijose aprašomi trys mirusiųjų prikėlimai. Vienas ryškiausių jų – Lozoriaus prikėlimas, kuris keturias paras pragulėjo kapo rūsyje. Į Mortos priekaištus Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,- nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Taip Jėzus atskleidžia tikrąją prikėlimo iš numirusių prasmę. Jis parodo, jog yra žadėtasis Mesijas, Gelbėtojas, Išganytojas. Visi, kurie Jį tiki, gyvena viltyje, ramybėje ir džiaugsme, jog neragaus mirties per amžius.

Mielieji, kodėl mes taip mažai pasitikime Viešpačių? Argi Jis nėra ligos, mirties sunaikinimo, nedarbo, benamystės, bado ir troškulio Viešpats? Argi Jis nežino mūsų problemų ir nėra pasiruošęs padėti? Reikia tik vieno vienintelio dalyko – prie Viešpaties liestis tik su tikėjimu, viltimi ir pasitikėjimu! Amen.