Praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitinys buvo Jėzaus mokymo apie gyvybės duoną pradžia. Duona ir mana yra Jėzaus apreiškimas. Prisiminkime, kai Jėzus stebuklingai padalijo duoną, niekas jam nepriekaištavo, dargi jį išaukštino, ir tik pabėgimas išgelbėjo, kad minia Jo nepaskelbtų karaliumi.

Tačiau šiandien jau regime visai kitą situaciją. Šį kartą žydai visi sutartinai murma prieš Jėzų, visai taip kaip dykumoje murmėjo prieš Mozę ir Dievą dėl maisto trūkumo. Visi, kurie valgė stebuklingos duonos, dabar ėmė murmėti: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?“(Jn6, 42). Dar labiau papiktino Jėzaus žodžiai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“(Jn6, 51). Tuomet, dykumoje, Dievas davė manos, o šį kartą pats Viešpats duoda save, laužomą kaip duoną. Žydai piktinosi Jėzaus žodžiais, nes pažinojo Jį tik kaip dailidės sūnų. Iš pažiūros normalus, paprastas žmogus, o laiko save gyvybės duona iš dangaus, nepaliaujamai skelbia, jog atėjo Tėvo siųstas ir siekia Tėvą apreikšti: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia (...). Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo“ (Jn 6, 44-45). To yra jau per daug. Čia žydams kertasi Jėzaus žmogiškumas ir Jo dieviški pasisakymai apie save, skelbimas, kad Jis turi visą galią suteikti žmogui išganymą. Žydams buvo uždrausta net vaizduoti Dievo veidą. Nė vienas paveikslas, nė viena skulptūra negali išreikšti Viešpaties veido. Net negalima paaiškinti Dievo. Ir niekas negali vietoj Dievo mokyti kitą, o štai Jėzus sakosi, kad Jį yra atsiuntęs pats Dievas. Kai kurie pasipiktinę net atsisako toliau keliauti su Jėzumi. Mielieji, praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip, prisiminę dangaus maną, žmonės spontaniškai Jėzaus prašė: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!” 

Šiandien Jėzus galutinai atskleidžia, kas yra ta duona: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”(Jn6, 51). Iki šiol žmonės galėjo suprasti jo kalbą tik simboliškai. Dabar Jis pasakė labai tiksliai: „Aš esu gyvybės duona”. Iš tikrųjų Jėzus-Gyvoji Duona yra Bažnyčia. Bažnyčia, kuri atiduoda save. Bažnyčia, kuri pereina iš mirties į gyvenimą kiekvieną dieną. Tai yra ir kiekvieno krikščionio, kiekvieno žmogaus dalia – pereiti iš mirties į gyvenimą. Šis perėjimas nėra lengvas, jis yra pats gyvenimas, pats kelias. Ir tame kelyje mes turime nešti gyvenimo apstybę. O gyvenimo apstybė yra pats Jėzus. Pasaulio dvasia yra apgaulinga, stipri, ji yra čia, mumyse, su mumis. Ir tik Jėzus - prisikėlęs, atidavęs save už pasaulio gyvybę, yra mūsų likimas, mūsų atgaiva, mūsų tėvynė, tikroji Pažadėtoji žemė, kuri mus visą laiką kviečia eiti toliau.

Kiekvienas paklauskime savęs: „Ar aš priimu Jo kvietimą?“ Tik nereikia suprasti klaidingai Jėzaus žodžių: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“(Jn6, 41). Tėvas traukia visus, kviečia kiekvieną iš mūsų. Tačiau daug kas tam kvietimui, tam „traukimui“ priešinasi. Dangiškasis Tėvas nenaudoja jėgos, tik kviečia ir laukia. Kviečia per savo Sūnų, per Bažnyčią, kviečia naudodamas žmones, kurie, kaip žydai galvojo, gali būti tik „staliaus sūnūs“. Atsiliepkim į Jo kvietimą. Amen.