Mieli broliai ir seserys Kristuje, jau ketvirtas sekmadienis, kai skaitome Jono Evangelijos šeštąjį skyrių, kuriame svarbiausias dėmesys skirtas duonai, gyvybiškai svarbiai žmogaus egzistencijai. Skyrius prasidėjo duonos padauginimo scenos aprašymu. „Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: ,Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį‘“ (Jn 6,14). Ir didžiulė minia sekė Jėzų, ieškojo Jo.

Praėjusį sekmadienį girdėtu Jėzaus atsakymu žydams prasideda šios dienos skaitinys. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“(Jn 6, 51)“. Jėzaus klausytojai čia pat reaguoja, juos gerokai papiktino Jėzaus žodžiai. Jie ginčijasi ir klausinėja vienas kitą: „Kaip jis galiu mums duoti valgyti savo kūną?“(Jn 6, 52). Tačiau Jėzus ramiai ir tvirtai sako, kad Jo duodamas maistas gyvybiškai būtinas kiekvienam trokštančiam gyventi. Šiandien mes išgirdome Viešpaties žodžius: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame”. Taigi, atsirado svarbi detalė – Jėzaus kraujas.

Kodėl Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną? Duona yra būtinybė, o vynas – džiaugsmas. 104-toje Psalmėje karalius Dovydas rašo: „Vynas linksmina žmogaus širdį, o duona stiprina gyvastį“(Ps 104,15). Pasirinkdamas vyną, Jėzus norėjo parodyti džiaugsmo svarbą žmogaus gyvenime. Mielieji, Jėzaus duodamas valgis ir gėrimas nėra vien tik simboliai ar kokia nors magija – tai pats Jėzus. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame”(Jn 6, 56), - girdėjome Evangelijoje.

Klausydami šių Jėzaus žodžių, turėtume susirūpinti tuo, kaip elgiamės su Jo Kūno ir Kraujo sakramentu. Kartais žvelgiame į Mišias kaip į formalias kulto apeigas. Dažnai žmonės svarsto, eiti ar neiti į Mišias. Atėję, elgiasi taip, tarsi tai būtų koks nors paprastas renginys ar susiėjimas. Dar blogiau, leidžia sau vėluoti, Šv. Mišių metu kalbėti netgi telefonu, ko paprastai jokiame renginyje nedaroma, nes iš anksto įspėjama išsijungti mobiliuosius. 

Eucharistija – tai tikėjimo slėpinys, reikalaujantis ypatingo tikėjimo. Suskaičiavę, kiek Lietuvos tikinčiųjų artinasi prie Dievo stalo, gautume liūdnoką statistiką. Pavyzdžiui, anot statistų jaunimo tarpe save laikančių katalikais yra 71%, tačiau į klausimą: „Ar lankotės bažnyčios apeigose bent kartą per savaitę?“, - atsakė „taip“ tik 5%. Bet kiek iš jų priima Šv. Komuniją? Apskritai, nemaža dalis tikinčiųjų dažniau besilankančių bažnyčioje taip pat nepriima Šv. Komunijos. Kas kliudo tikintiesiems priimti Šv. Komuniją? Esminė priežastis – silpnas tikėjimas. Nekalbame apie tuos, kurie tikėjimą visai prarado, kalbame apie tuos, kurie dar išlaiko šiokį tokį ryšį su Bažnyčia.

Pop. Pranciškus komentuodamas eilutę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6,53), klausia: „Ką tai reiškia?“ Ir atsako: „Tai reiškia, kad mums gyvybiškai svarbu palaikyti su juo labai artimą, asmeninį ryšį. Tai ir yra Eucharistija. Kūnas ir Kraujas. Ne gražios apeigos, bet artima, konkreti, neįsivaizduojama ir stebinanti bendrystė su Dievu“. Toliau popiežius tęsia: „Ir mes turėtume klausti, o kaip manyje veikia Eucharistijos sakramentas? Arba dar konkrečiau: noriu, kad prie Viešpaties stalo man būtų patarnaujama ar keliuosi nuo stalo ir tarnauju, kaip Viešpats? Ar gyvenime dovanoju tai, ką gaunu Mišiose?

Mes, kaip Bažnyčia, turėtume savęs klausti: ar tiek kartų priėmę Komuniją mes tapome bendrystės žmonėmis?“ Kiekvienas galim atrasti sau artimą šventąjį, kurio gyvenime pirmoje vietoje buvo Jėzus, Jo mistinis Kūnas – Bažnyčia, Eucharistijos šventimas ir Šv. Komunija.

Šiais metais mūsų visų akys buvo nukreiptos į palaimintąjį ark. Teofilių Matulionį, kurio beatifikaciją pirmą kartą Lietuvoje pereitais metais visi galėjome stebėti. Jo gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Dievas gyveno savo Kūnu ir Krauju to žmogaus širdyje. Sunkiausiomis kalėjimo, lagerio sąlygomis palaimintasis Teofilius stengėsi švęsti Eucharistiją ir konsekruotą duoną bei iš razinų padarytą gėrimą priimdavo kaip Kristaus Kūną ir Kraują. Svarbiausia jis pasirūpindavo visais tikinčiaisiais kaliniais.

Sekdami šventųjų ir palaimintųjų pavyzdžiu, įsiklausykime, ką sako Šv. Arso klebonas: „Yra trys priežastys, kurios skatina mus artintis prie Viešpaties stalo. Pirmiausia todėl, nes pats Kristus įsakė valgyti jo kūną ir gerti jo kraują, jei norime laimėti amžinąjį gyvenimą. Antroji priežastis, dėl ko mums Komunija nepakeičiamai reikalinga - tai noras sustiprėti, kad atremtume piktosios dvasios puolimus. Trečioji - noras atsiplėšti nuo sugedusio pasaulio ir suartėti su Dievu.“ Amen.