Mieli broliai ir seserys Kristuje, manau visi dar gyvename susitikimo džiaugsmu su Šventuoju Tėvu popiežiumi Pranciškumi, kuris prabilo į kiekvieną asmeniškai ir į visus, palietė aktualias šiandieninio pasaulio problemas, kartu pasibeldė į kiekvieno mūsų širdį ir atsakė į mus asmeniškai kamuojančius klausimus.

Pastaruoju metu Evangelijų skaitiniai kelia klausimą, kas iš tikrųjų yra Jėzus, kas yra tikrasis Jo sekėjas, kas vertas įeiti į Jo skelbiamą Dievo karalystę, kas yra tikrasis krikščionis. Tai klausimai, kurie jaudina tikinčiuosius visais laikais. Manau atsakymą išgirdome ir iš popiežiaus Pranciškaus lūpų.

Svarbiausias krikščionio bruožas – meilė, nuolankumas ir gailestingumas. Vienuolis trapistas Tomas Mertonas pastebėjo, kad krikščionybė nėra įstatymo, bet asmens religija. Krikščionis nėra tik tas, kuris daug meldžiasi, laikosi Bažnyčios taisyklių. Tiesa, krikščionis turi laikytis Dievo įsakymų bei Bažnyčios įstatymų, tačiau pagrindinė taisyklė, kurios jis laikosi yra Jėzus, gyvenantis mumyse per savo Dvasią. Šiandien liturgijos skaitiniai taip pat kalba apie tai.

Pirmajame skaitinyje iš Skaičių knygos ir Evangelijos pagal Morkų ištraukoje aprašomos labai panašios situacijos, kurios būdingos ir šių dienų tikintiesiems. Jozuė Mozei skundžiasi, kad du vyrai, kurie nepriklauso stovyklai, pranašauja Viešpaties vardu. Mozė į tai atsakė: „Te visa Viešpaties tauta pranašais pasidaro, kad tik Viešpats jiems duotų savosios dvasios!“(Sk11,29). Panašiai apaštalas Jonas Jėzui sako: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9,38). Į tai Jėzus griežtai pasakė: „Nedrauskite jam!“ (..) Kas ne prieš mus, tas už mus! (Mk 9,39-40).

Tai turėtume gerai įsidėmėti. Juk taip dažnai tarp mūsų kyla ginčai vienu ar kitu klausimu. Kiekvienas nori būti pranašesnis, geresnis, išmintingesnis. Dar blogiau, kai uolūs tikintieji pradeda skirstyti žmones į „savus“ ir „svetimus“, kaip tai bandė daryti Jozuė ir apaštalas Jonas. Evangelistas Morkus užuot pateikęs „savumo“ ir „svetimumo“ taisyklę, kalba apie taurę vandens ištroškusiam žmogui dėl Jėzaus vardo. Vadinasi, nebūtina daryti didžius stebuklingus darbus Jėzaus vardu, pakanka menkiausio žmogiško gesto, kad pelnytume malonę pas Dievą. Niekada negali piktintis ir pasmerkti kitą, kuris yra kitoks nei tu, kuris atrodo abejingas ir nutolęs nuo Bažnyčios, nes nežinai, ar jis nėra kada padavęs pavargėliui stiklinę vandenis ir taip tapęs savu Kristui.

Evangelijoje Jėzus kalba apie mažutėlių papiktinimą. Kas tie „mažutėliai“? Tai tie, kurių tikėjimas dar silpnas. Jie abejoja, svarsto, dažnai priešgyniaudami ginčijasi. Kristus kviečia ne piktintis, bet būti atidiems ir gerumu padėti jiems augti tikėjime. Knygos „Toks yra mūsų tikėjimas“ autorius rašo: „Jei darbas yra „gerai nuveiktas“, neverta jame ieškoti kokios ypatingos „žymės“, liudijančios, kad jį atliko krikščionys; nėra nei krikščioniškos fizikos, nei krikščioniškos tėvystės, nei krikščioniškos politikos (...). Taigi, apibrėžiant pozityviai, išorinis krikščionio ir nekrikščionio gyvenimas nesiskiria - ir ne krikščionis gali daryti tokius pat gerus darbus kaip ir krikščionis“.

Žymus filosofas marksistas Rodžeris Garandy (Rogeris Garandy) vienuose debatuose kalbėjo: „Sakydamas, kad nesu krikščionis, remiuosi pretekstu, kuris man yra fundamentalus: nesugebu melstis. Malda reiškia, kad su kažkuo ginčijamasi, kalbamasi. Man labi gaila, bet niekada to nesu patyręs“. Taip filosofas savotiškai nusakė, kuo skiriasi krikščionys nuo kitų. Jis nelaikė save krikščionimi, nes asmeniškai nepatyrė Jėzaus Kristaus, nesugebėjo melstis, vesti pokalbio su Jėzumi. Nuo krikščionybės atsiradimo laikų krikščionimis laikomi tie, kurie „lūpomis išpažįsta Jėzų ir širdimi tiki, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių“ (plg. Rom10,9),- rašo apaštalas Paulius.

Turėtume suprasti, iš vienos pusės, kad krikščionybė nėra apimanti visus gerus žmones, iš kitos pusės šv. Klemensas pastebėjo, kad Dievas veikia per netikinčius. Jis rašė, kad „Homeras pats to nežinodamas pranašauja Dievą, Platonas kalba kaip Dievo Žodžio mokinys, poetai buvo katechizuoti Šventosios Dvasios“. Taigi, mielieji, turime atsargai žvelgti į kiekvieną žmogų.

Šiandien Šv. Rašto liturgija ir popiežius Pranciškus kviečia pozityviai žvelgti į kiekvieną žmogų, kartu kritiškai pažvelgti į savo širdį: kiek ten tikro tikėjimo, meilės ir gailestingumo. Ar mano gerųjų darbų motyvacija, mano pasaulėžiūra ir mano gyvenimo prasmė siejama su Jėzumi Kristumi? Neskubėkime pasmerkti tuos, kurie nėra uolūs Bažnyčios lankytojai, bet gyvena krikščioniškai. Padėkime jiems priimti Dievo Žodį, vis geriau pažinti Jėzų ir Jo Evangeliją. Atsiminkite, ne išorinis pamaldumas, bet iš širdies išplaukiantis tikėjimas vienija mus su Kristumi ir žada amžinąjį gyvenimą. Amen.