Mieli tikintieji, šiuo sekmadieniu baigiasi liturginiai metai ir nuo 1925 metų juos vainikuoja Kristaus, Visatos Valdovo šventė. Ją įsteigė popiežius Pijus XI, atsiliepdamas į to meto iššūkius: plito ateizmas ir visuomenės sekuliarizacija, žmogus siekė pats valdyti pasaulį, jis stengėsi nepriklausyti nei nuo žmogiškų, nei nuo Dievo įsakymų. Bažnyčios šūkis: „Tegyvuoja Kristus, Visatos Valdovas!“ įspėja, kad beprasmiška priešintis Kristui ir kovoti prieš Jį.

Iš pat pradžių arkangelas Gabrielius, apreikšdamas Marijai Dievo valią, kalbėjo: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo“(Lk 1, 31-33). Apie tai pranašavo Senojo Testamento pranašai. Šiandien pirmajame skaitinyje girdėjome pranašo Danielio regėjimą, kuriame jis matė „tarytum žmogaus sūnų“, kuriam buvo „suteikta valdžia, garbė ir karalystė.(...) Jo karalystė niekad nežlugs!“(Dan 7, 13-14).

Taigi, nuo pat gimimo buvo aišku, kad vienatinis Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, yra Karalius, Visatos Valdovas. Panašiai kaip Tėvas, Jis yra amžinasis, tas, kuris „yra, kuris buvo ir kuris ateis”(Apr 1, 8). Tačiau Jėzaus karališkumas liko paslėptas iki Jo trisdešimties metų, praleistų nieko neišsiskiriančiu gyvenimu Nazarete. Pradėjęs aktyvią veiklą, stebuklingai išgydęs iš nepagydomų ligų ligonius, išvaręs demonus, prikėlęs iš numirusiųjų, Jis draudė apie tai viešai skelbti. Jis nenorėjo, kad Jį laikytų paprasčiausiu stebukladariu, siekė, kad Jį įtikėtų ir atpažintų iš darbų, jog Jis yra lauktasis Mesijas. Kita vertus, Jėzus tapo mums tobuliausiu nuolankumo pavyzdžiu. Jis nusileido iki paties žemiausio taško.

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 6-7), kad galėtų visus atpirkti. Jėzus įsikūnijo nuolankiai, gyveno nuolankiai ir mirė nuolankiai. Jis ir mus kviečia: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Pirmą kartą Jėzus prisipažino esąs Karalius Piloto teisme. Pilotas klausė Jėzaus: „Ar tu esi žydų karalius?“(Jn 18, 33). Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“(Jn 18, 37). Tačiau Jėzus dar pridėjo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“(Jn 18, 36). Jėzus prisipažino esąs karalius, tačiau visai kitoks, negu šio pasaulio valdovai. Pirmieji Jėzaus misijos žodžiai buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“(Mt 4, 17). Dangaus karalystė ir Dievo karalystė reiškia tą patį. Baigdamas dialogą su Pilotu, Jėzus sako: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą”(Jn 18, 37). Dėl šitos tiesos Jėzus anksčiau sakė žydams: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Kaip anuo metu, taip ir dabar kai kas gali atsisakyti sekti paskui tokį karalių, kurio vieninteliai ginklai yra tiesa ir meilė.

Mielieji, Jėzus Kristus kentėjo ir mirė ant kryžiaus už mus. Jis prisikėlė, kad išvaduotų mus iš amžinos mirties ir mums atidarė dangaus vartus. Jis atpirko mus savo brangiausiu krauju ir trokšta, kad išdrįstume visiškai atsiduoti į Jo rankas. Kristus, mūsų Karalius nori, kad Jį pažintume, kad Jis galėtų valdyti mūsų gyvenimą. Šis mylintis Karalius kviečia mus į savo karalystę. Todėl prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji apšviestų, sustiprintų ir padėtų pilnai atsiduoti Kristui, Visatos Valdovui, mūsų Gelbėtojui. Amen.