Mieli tikintieji, šiemet ketvirtasis advento sekmadienis tarsi slenkstis į didįjį Šv. Kalėdų džiaugsmą. Tik viena diena skiria mus nuo Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventės. Tad visiškai suprantama, kad jau šiandien mūsų širdys kupinos džiaugsmo.

Šį džiaugsmą padeda išgyventi dvi moterys Elzbieta ir Marija, kuriose išsipildė per angelą duoti Dievo pažadai. Marija, jaunutė mergaitė, kuriai angelas apreiškė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“(Lk 1, 31-32a).

Elzbieta, senyvo amžiaus moteris, kuri nebetikėjo, kad ji galėtų susilaukti įpėdinio, štai jau pusę metų, kai laukia kūdikio. Marija, iš angelo sužinojusi apie Elzbietos laimę, skuba pas ją pasidalinti savuoju džiaugsmu. Abi moterys, patyrusios didį Dievo palytėjimą, šlovino Jį. Marija, Mesijo Motina, džiaugsmingai šlovino Dievą už didžius joje nuveiktus darbus. Marijos apsilankymas pas Elzbietą reiškė paties Dievo apsilankymą. O ten, kur apsilanko Dievas, žmogus visuomet pasijunta be galo laimingas. Šitos laimės kupina Elzbieta sveikino Mariją. Ji iš džiaugsmo, iš netikėtumo ir iš susižavėjimo balsiai sušuko: „ Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?” (Lk 1, 43).

Tas Aplankymas jai yra didžiulė prieškalėdinė dovana, kurią ji širdingai priima. Ji šlovino Dievą ir sakė, kad iš džiaugsmo net kūdikis šoktelėjo jos įsčiose. Tas kūdikis – tai būsimasis Jonas Krikštytojas, pranašas, tiesiogiai parodęs žydų tautai Mesiją. Pasveikinimo metu kūdikis Jonas šokteli iš džiaugsmo, nes jis atpažino savo Mesiją ir jo motiną. Šis, dviejų Dievo malonėmis apdovanotų moterų, susitikimas apreiškia mums kažką labai svarbaus.

Atkreipkime dėmesį, kad po angelo apreiškimo Marija nebėga į šventyklą padėkoti Viešpačiui Dievui už pašaukimo dovaną, bet skuba pas savo giminaitę, trokšdama su ja pasidalinti savo džiaugsmu. Marija sužinojusi, kad Elzbieta taip pat Dievo malonėmis apdovanota moteris, tiki, kad bus suprasta ir nuoširdžiai priimta savo giminaitės namuose. Žinoma taip ir buvo. Tai galima suprasti iš šių laimingų moterų dialogo.

Neabejotina, dar būta apsikabinimų, džiaugsmingų šūksnių, abipusės pagarbos, meilės ir kitų gražiausių jausmų išsiliejimo iš moterų širdžių. Ko moko mus šių dviejų moterų džiaugsmingas susitikimas? Abi jos patyrė Dievo meilę ir su pasitikėjimu priėmė Jo dovaną. Žavi jų dėmesingumas ir draugiškumas viena kitai ir džiaugsmingumas, su kuriuo pasitinka viena kita. Mielieji, mes turėtume būti nemažiau laimingi už Elzbietą, patyrusią Dievo Sūnaus apsilankymą ir malonę, nes Jo apsilankymą esame patyrę daugybę kartų.

Pamėginkite suskaičiuoti, kiek kartų sutikote Jėzų per Susitaikinimo sakramentą, kai buvo atleistos nuodėmės. Arba, kiek kartų per savo gyvenimą dalyvavote Šv. Mišiose ir priėmėte Jį Eucharistijoje. Mes lengvai apsiprantame su šia nuostabia antgamtine tikrove, kurioje dauguma mūsų nuo vaikystės esame panardinti.

Iš tikrųjų, mes turime pagrindą džiaugsmui, nes esame patys laimingiausi žmonės, nuolat būdami Dievo artumoje. Todėl žmogus, tikintis į Dievą, tikintis, kad jį nuolat aplanko Jėzus Kristus, turi tiesiog spinduliuoti džiaugsmu. Ir žmonės turėtų džiaugtis mumis, atpažinę mūsų veiduose Dievo gailestingumą bei džiaugsmą! Kaip Marija per Kūdikėlį Jėzų tapo Elzbietai ir jos sūnui palaiminimu, taip ir mes turime būti palaiminimu kitiems žmonėms! Mieli broliai ir seserys Kristuje, mes jau beveik atkeliavome prie Betliejaus Kūdikio gimimo.

Apaštalas Paulius laiške žydams kalba: „Ateidamas į pasaulį, Kristus byloja: „Štai ateinu (...) vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd10,7). Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus gimsta žmogaus kūne, ir nusižemina iki mirties ant kryžiaus, kad tik mes, žmonės, turėtume gyvenimą.

Kartą po išpažinties kunigas man palinkėjo: „Pabūk šventas bent iki bažnyčios durų.“ Norėčiau jums palinkėti panašiais žodžiais: „Pabūkite laimingi, be liūdesio šešėlio veide bent iki Šv. Kalėdų!“ Dėkokime Dievui už išgelbėjimą bei viltį amžinajam gyvenimui, ir džiaugsmingai švęskime Kristaus Gimimą. Amen.