Mieli broliai ir seserys, ką tik girdėta Evangelija pagal Luką susideda iš dviejų dalių. Evangelistą Luką, parašiusį Evangeliją ir Apaštalų darbų knygą, Biblijos tyrėjai laiko pirmuoju Bažnyčios istoriku. Abu veikalus Lukas pradeda prologu, kuriame kreipiasi į Teofilių, kuris nebuvo nei apaštalas, nei mums žinomas mokinys, bet matomai domėjosi visais įvykiais ir liudijimais apie Jėzų.

Pirmoji dalis yra iš prologo. Evangelistas rašo, kad: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai“ (Lk 1,1-2). Taigi, Lukas ketina išdėstyti istoriją apie visus įvykius, kuriuos išgirdo iš apaštalų ir kitų liudytojų lūpų apie Dievo Sūnų, tapusį Žmogumi. Jis „rūpestingai viską ištyrė ir surašė(...) sutvarkytą pasakojimą“(plg. Lk1, 3).

Girdėjome, kad daugelis tai mėgino padaryti, bet ne visi mėginimai buvo sėkmingi. Pradžioje buvo parašyta įvairiausių ir keisčiausių evangelijų, tačiau tik keturios – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – atskleidžia amžinąjį Žodį, veda link Pradžios ir liudija Dievo perduotą ir visavertę apaštalų patirtį. Todėl Lukas perduoda ne tik faktus, bet ir tai, ką faktai liudija: „kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“( Lk 1, 4). Antroje šios dienos Evangelijos dalyje įžvelgiame daug pamokančių momentų.

Pirmiausia skaitome: „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbimas“(Lk 4, 14-15). Taigi, Jėzus keliauja po Galilėją Dvasios vedamas, todėl Jį lydi didžiulis pasisekimas. Ir mes, siekdami sėkmingai veikti Bažnyčios ir žmonių labui, turime įsiklausyti į savo širdį, kurioje veikia Šventoji Dvasia. Ją visi gauname per Krikštą ir kitus sakramentus. Tik jos vedami galim tikėtis sėkmės.

Toliau girdime, kaip Jėzaus laikais vyko pamaldos sinagogoje. Labai reikšmingą aplinkybę nurodo žodžiai „kaip pratęs”. Jie rodo, kad Jėzus reguliariai lankydavosi bendruomenės pamaldose – ne taip, kaip kai kurie šiandienos tikintieji, dažnai einantys tuomet, „kai turi laiko”. Anuometinėse šabo pamaldose buvo skaitomi du skaitiniai: vienas iš Mozės knygų, kitas iš Pranašų. Tuomet kiekvienas suaugęs izraelitas turėjo teisę tarti žodį. Raštas buvo viešai skaitomas ne tik todėl, kad ne visi mokėjo skaityti, bet svarbiausia todėl, kad tai buvo išrinktosios tautos bendruomenės knyga. Rašto skaitymas buvo skirtas bendruomenei telkti ir ugdyti.

Mielieji, tai galioja ir šiandien. Kai per pamaldas garsiai ir viešai skaitomas Dievo žodis, dera klausyti net ir tokiu atveju, jei turime lapelyje atspausdintą skaitinių tekstą. Žinoma, tai negalioja turintiems klausos sutrikimų. Evangelijoje taip pat išgirdome, kaip į Jėzų nukrypo dalyvavusiųjų pamaldose akys. Būtų gražu, jei ir šiandien Mišių dalyviai taip pat dėmesingai klausytų Rašto skaitinių ir pamokslo žodžių.

Šiandien Jėzus moko gimtojo miesto Nazareto sinagogoje. Jam paduodamas Senojo Testamento ritinys. Paprastai būdavo, kas skaito Šventojo Rašto ištrauką, tas ją ir pakomentuoja susirinkusiai tikinčiųjų bendruomenei. Jėzus išaiškino perskaitytą Izaijo pranašystę nurodydamas į save. Jis save pristato kaip Izaijo pranašystės, o sykiu ir visų pranašų išsipildymu, nes Dievo Sūnaus įsikūnijimo pagrindinis tikslas buvo išvaduoti žmogų iš nuodėmės vergijos ir atverti jam kelią gyvenimo pilnatvei. Nors „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“(Lk 4, 22), tačiau kartu jie kėlė klausimą: „Kas jis toks? Ar jis ne Juozapo sūnus?“ 

Gimtojo Nazareto sinagogoje žmonių puikybė neleido Jo asmenyje įžvelgti Mesiją ir Gelbėtoją. Toliau Evangelijoje Lukas rašo, jog buvo bandoma Jėzų nustumti nuo „kalno, ant kurio pastatytas jų miestas“(Lk4, 29). Kaip iš vaisių yra atpažįstamas medis, taip ir iš Jėzaus žemiškosios misijos vaisių – Gerosios Naujienos skelbimo, demonų išvarymo, ligonių pagydymo, mirusiųjų prikėlimo – tikėjimo akims atsiskleidžia jo slėpinys, kuris jau Senajame Testamente buvo pranašų išpranašautas. Šiandien savo misiją, nešti Gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimą, Kristus patikėjo savo Sužadėtinei Bažnyčiai, kurią apdovanojo įvairiomis dovanomis.

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausiai apaštalais, antra– pranašais, trečia – mokytojais“(1Kor12, 28) ir t.t. Kiekvienas pakrikštytasis turi asmeniškai jam skirtas dovanas, kurios skatina tarnauti ir rūpintis kitais bendruomenės nariais. Nuoširdžiai prašykime Šventosios Dvasios, kad ji atskleistų mums suteiktas dovanas, ir išmokytų deramai jas panaudoti Kristaus meilės Karalystei plėsti. Amen.