Mieli tikintieji, jau trečią sekmadienį skaitome ištraukas iš Luko Evangelijos šeštojo skyriaus. Du sekmadienius klausėme Kristaus palaiminimus, kurie tarsi nusakė sąlygas, kurios garantuoja Dievo karalystę.Svarbiausia meilė bei gailestingumas ir ne tik artimui, bet ir priešui, įžeidėjui, skriaudėjui. Mes visi puikiai žinome didįjį meilės įsakymą, tačiau nuo jo neatskiriamas ir didysis gailestingumo įsakymas, kurį išgirdome pereitą sekmadienį. Jėzus kvietė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“(Lk 6, 36).

Popiežius Pranciškus knygoje „Minčių mozaika“ rašo: „Tikrasis gailestingumas - ne neigti nuodėmę ar jos žaizdų daromą žalą, bet visada prisiminti, kad gydymas įmanomas, tereikia, kad pacientas jį priimtų. (Pop. Pranciškus, Minčių mozaika, 2017 ) Tik gailestingumo kelias veda į išganymą. Dėl galimų nukrypimų nuo šio kelio Jėzus mus perspėja šios dienos Evangelijos skaitinyje, kuris prasidėjo klausimu: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!“(Lk6, 39). Aklumas Šv. Rašte suprantamas kaip netikėjimas Dievu, netikėjimas Jėzumi Kristumi ir tuo, kad tik Jis yra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Visiškas žmogaus aklumas, tai jo širdies kietumas, kai žmogus save iškelia aukščiau už kitus netgi aukščiau už patį Dievą.Jo nuodėmė – puikybė (gimtoji nuodėmė) – apakina jį. „Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis“ (1 Jn 2, 11).

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams, melsdamasis už juos, prašo, kad juose išryškėtų trys esminiai krikščionio bruožai: meilė, pažinimas ir išmanymas arba, kaip sakoma kitame vertime, įžvalgumas. Jis ragina filipiečius, jau pažinusius dieviškąją meilę, kad augtų joje ir skleistų kitiems. O kas yra toji dieviškoji meilė? Tai meilė Dievui ir meilė artimui. Meilė, kuri įgalina mus labiau žiūrėti kitų negu savęs.Toliau Paulius sako, kad filipiečiams reikia ne tik meilės. Jų meilė turi persipinti su pažinimu. Meilė be pažinimo gali pridaryti žalos. Paulius nenorėjo, kad filipiečiai mylėtų neaiškia, paviršutiniška meile. Iš tiesų, ir šiandien atrastume nemažai krikščionių, kurie ragina kitus tikėti aklai – nieko neklausk, tik tikėk, klusniai ir besąlygiškai. Taip dažniausiai močiutės sako savo anūkams, nors tai tenka išgirsti ir suaugusiųjų tarpe.

Ir trečias dalykas, kurio meldžia Paulius, tai išmanymas arba įžvalgumas. Paulius žinojo, kad tikintieji turės išmintingai pasitelkti turimą informaciją. Dvasinis išmanymas ir įžvalgumas kyla iš artimo ryšio su Šventąja Dvasia. Tik Dievas gali dovanoti dievišką meilę. Pažinimas kaupiasi tada, kai gyvename ir mokomės apie gyvenimą meilėje. Įžvalgumas atsiranda tada, kai mūsų meilė ir pažinimas tarpusavyje persipina, o mes patys atsiveriame Tiesos Dvasiai. (Pagal: Kasdieniai skaitymai, Pauliaus malda, 2019 0125).

Šiandien Evangelijoje išgirdome keletą Viešpaties Jėzaus patarimų,kurie labai svarbūs mūsų amžinajam gyvenimui. Visų pirma, Jis kalba apie tai, jog būti tik geru žmogumi nepakanka. Jėzus nusako, ką daro šio pasaulio geri žmonės: jie myli tuos, kurie juos myli;daro gera tiems, kurie jiems gera daro; skolina tiems iš kurių tikisi skolą atgauti. Šį sąrašą galima būtų pratęsti. Tiesiog apsidairykime aplink ir atidžiai pažvelkime į save pačius. Ar neatrasime daugybę tokių gerų žmonių? Dar galime pridurti, kad geri žmonės nedaro nieko blogo, bent akivaizdžiai ir visuotinai nepriimtino. Jie nieko nenužudė ir tiesiogiai nepavogė. Na, jei retkarčiais kažką apkalbame, konstatuojame žmogų žeminančius faktus, tai nesiskaito. Juk sakome tiesą!

Šiuo klausimu popiežius Pranciškus kalbėjo stipriais žodžiais, sakydamas, kad apkalbėdami, skleisdami blogį apie savo artimą esame žudikai. Pasmerkiame Jėzų tame žmoguje, Jį nukryžiuojame. Kristus reikalauja, kad Jo mokiniai būtų ne tik geri, bet būtų šventi. O tam reikia mylėti savo priešus, daryti gera ir skolinti nieko nesitikint atgauti, o svarbiausia – kito neteisti! Pagaliau, Jėzus primena, kad gyvenimas ir malda turi derėti. Mums reikia išmokti meno klausytis, mąstyti, kas išgirsta, ir tuomet veikti, daryti tai, ko Jis, Jėzus, mus prašo.

Tai pagrindinė šios dienos žodžio liturgijos žinia, pateikta klausimo forma. Ir tai labai svarbu. Svarbu asmeniškai ieškant Dievo, ir siekiant vesti kitą tikėjimo keliu klausti save: „Ar galiu kitam padėti melstis, jei aš pats nesimeldžiu? Ar galiu padėti atrasti adoracijos prasmę ir galimybę sutikti Švenčiausiajame Sakramente Jėzų, jei man pačiam tai tik knygose sutikta tikrovė? Ar galiu kitiems skelbti Jėzų, jei aš pats Jo neieškau, nebendrauju su Juo? Štai ką mums reiškia klausimas: „Ar gali aklas vesti aklą?“ Reikia atvirai pripažinti, kad tarp mūsų yra daug gerai, gražiai, įkvepiančiai kalbančių, tik kiek yra gyvenančių tuo, ką skelbiame? Todėl nė vienas negali sakyti: sek manimi, aš parodysiu tau kaip gyventi ir išimsiu iš tavo akies krislą. Bet kiekvienas privalo išsiimti iš savo akies rąstą ir sekti Kristumi, o kitiems rodyti į Kristų savo gyvenimu.

Baigsiu popiežiaus Pranciškaus žodžiais pasakytais vienos audiencijos metu: „Būtų neverta atverti Šventąsias duris visose bazilikose, jei mūsų širdies durys liktų užsklęstos meilei, mūsų rankos neištiestos aukojimui, mūsų namai uždaryti svetingumui, o mūsų parapijos – globojimui.“ (2015-12-21). Kitoje vietoje jis kviečia: „Nepraeik pro kenčiantį žmogų, įsijausk į jo skausmą Viešpats tesuteikia mums malonę būti gailestingais, padėti gyvenime sutinkamiems kenčiantiems žmonėms“. Amen.