2008-11-02

Mieli broliai ir seserys Kristuje, turbūt jokia kita tauta taip nemoka pagerbti mirusiųjų, taip išpuošti artimųjų kapų, kaip lietuvių tauta. Nuo seniausių laikų mūsų žmonės rūpinosi, kaip kuo gražiau, iškilmingiau pagerbti mirusiuosius. Mūsų tėvynėje ne tik tikintieji, bet ir visi lanko savo artimųjų kapus ir su pagarba švenčia Vėlinių dieną.

Kas tai? Baimė prieš nežinomybę? Galbūt sąžinės priekaištai: buvau ne visada geras su artimuoju jam gyvam esant, tai bent mirusiam skiriu dėmesio.

Mes, krikščionys, tikim sielos nemirtingumu, tikim, kad po mirties tęsiasi kitas – anapusis gyvenimas. Mes tikim Evangelijoje girdėtais Kristaus žodžiais: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,40). Mes tikim ,kad iškeliavęs į amžinybę, mato mus, džiaugiasi, kad prisimename jį, meldžiamės už jį. Būtent labiausiai jam reikalingos mūsų maldos.

Labai gražiai kapų lankymo vaizdą aprašė rusų rašytojas I.S. Turgenevas. Jaunas, perspektyvus gydytojas, apsikrėtęs sunkia liga, miršta ir jį palaidoja kapinėse, kurios yra arti kaimelio, kur gyvena jo tėvai. Štai kaip vaizdingai I.S. Turgenevas aprašo pasenusių tėvų sūnaus kapo lankymą:
- Savo mylimo sūnaus aplankyti iš netolimo kaimo dažnai ateina jau visai sukriošę seneliai: vyras ir žmona. Vienas antrą laikydami, juodu eina sunkiu žingsniu. Ir priėję prie tvoros, klaupiasi ir ilgai ilgai verkia (...). Tarę vieną kitą žodį, nušluosto dulkes nuo akmens, pataiso eglaitės šakelę ir vėl meldžiasi. Ir negali palikti tos vietos, iš kurios, lyg ir arčiau jiems, jų sūnus, jo atminimas.
Toliau I.S. Turgenevas klausia:
- Argi jų maldos, jų ašaros būtų bevaisės, argi meilė, šventa, pasiaukojanti meilė nebūtų visagalė? O ne! Ant kapo augančios gėlės, ramiai žiūrinčios į mus savo nekaltomis akimis, mums byloja ne tik amžiną gamtos ramybę, bet taip pat ir apie amžiną susitaikymą ir nesibaigiantį gyvenimą.
Štai kaip gražiai ir su kokia didele pagarba apie nesibaigiantį gyvenimą rašo didysis rašytojas. Tokių pačių minčių vedini ir mes, krikščionys, nepamištame savo artimųjų kapų.

Mielieji, mirusių šventė verčia pamąstyti ir apie kitą daug baisesnę ir žiauresnę mirtį – dvasinę mirtį, apie kurią retai susimąstome, tiesiog nekreipiame dėmesio. Šiandien tai itin aktualu. Šiame sumaterialėjusiame, susvetimėjusiame pasaulyje ypač daug žmonių, praradusių sąžinę, jautrumą, užuojautą ir bet kokią kitą krikščioniškos moralės normą.

Ne kartą susidūriau su žmonėmis, kurie šaltai ir abejingai elgiasi su savo pasenusiais tėvais, pasmerkia juos liūdnai, vienišai senatvei arba patalpina į senelių namus ir pamiršta aplankyti. Kai miršta „nebemylimas“ žmogus, kokias prašmatnias laidotuves iškelia, kiek ašarų išlieja prie kapo duobės. Tik nežinia, kiek nuoširdumo tose ašarose. Amžinoji poilsio vieta aklinai užverčiama granito plokšte. Rodos, bijoma, kad mirusysis prisikels, priekaištingai pažvelgs ir privers prabilti sąžinės balsui. Kur tuomet dėtis?

Mielieji, šiandien mes turim melstis ne tik už tuos, kurie paliko šį žemiškąjį pasaulį ir niekada čia nebegrįš, bet ir už tuos, kurie dar vaikšto šiame pasaulyje iškėlę galvas, dedasi pasaulio viešpačiais, o sieloje nyki tamsa. Jie negirdi sąžinės balso, per kurį kalba Dievas, jie nemato raudančių, bėdon patekusių, neatsišaukia į svetimą skausmą.
Šiandien įsigilinkime ir į save. Kiek manyje jautrumo ir nuolankumo paliegusiam, pasiligojusiam, vienišam, visų apleistam ir pamirštam? Mamos ir tėčiai, būkite jautrumo ir dėmesingumo pavyzdžiu savo vaikams, kad senatvėje sulauktumėte to paties.

Prisimenu vieną gražią pamokančią istoriją. Šešiametė dukrytė grįžusi iš kiemo, klausia mamos, ką ji veikianti? Mama atsakė: „Ruošiu troškinį kaimynei“. Kodėl? – nustebo dukra.
- Ji neteko savo dukters, dabar jos širdis sudaužyta, todėl mes turim jai padėti, - atsakė mama.
Kodėl? – vėl paklausė mergaitė.
- Matai, kai kam nors labai sunku, jam turi padėti artimieji, tu tokia protinga mergaitė, gal ir tu sugalvosi kaip padėti mūsų kaimynei, - paaiškino mama.
Mergaitė rimtai susimąstė ir po kurio laiko pasibeldė į kaimynės duris. Kai ši atidarė jas, mergaitė ištiesusi rankutėje gabaliuką pleistro, pasakė:
- Mama sakė, kad jūs labai liūdna, nes jūsų širdis sudaužyta. Štai aš atnešiau jūsų sudaužytai širdžiai pleistro.
Moteris vos sulaikydama ašaras apkabino mergaitę, pabučiavo ir tarė:
- Dėkui tau, jis tikrai man labai padės.
Kaimynė įsirėmino šią mažą dovaną, kuri tapo jos išgijimo iš liūdesio simboliu. Kai tik pažvelgdavo į šį neįprastą paveikslą, ją apimdavo švelnumas ir šiltas jausmas, prisiminus džiaugsmo akimirkas, patirtas su savo dukra.

Mieli broliai ir sesės Kristuje, kviečiu nuoširdžiai maldai už mūsų mirusiuosius ir, kad Viešpats suteiktų mums atgailos ir atleidimo malonių, kad galėtume būti su Juo laikų pabaigoje, kai visa Kūrinija stos į paskutinį teismą. Amen.