Mieli tikintieji, kasmet antrąjį gavėnios sekmadienį mes kviečiami ant Taboro Kalno, kur artinantis kančiai ir mirčiai ant kryžiaus, Kristus atsimainė trijų mokinių akivaizdoje: Petro, kuris pirmasis išpažino Jėzaus dievystę ir buvo apaštalų kunigaikštis; Jokūbo, kuriam buvo lemta tapti pirmuoju apaštalu kankiniu; Jono, kuris dėl savo jaunumo ir nekaltybės buvo mylimiausias Jėzaus mokinys. Jėzaus Atsimainymo scena Luko Evangelijoje aprašoma po pirmojo duonos padauginimo ir po to, kai Jėzus mokinių paklausė: „Kuo mane laiko žmones?“ (Lk 9,18 ), ir „O jūs kuo mane laikote?“ (Lk 9,20).

Petrui išpažinus: „Dievo Mesiju“ (Lk 9,20), Jėzus pradėjo jiems kalbėti apie būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą. Taigi, galima manyti, jog Jėzus ant Taboro kalno norėjo mokiniams dar kartą paliudyti esąs Dievo Sūnus ir sustiprinti jų dvasią būsimų persekiojimų akivaizdoje, kad, matydami pažemintą ir nukryžiuotą savo Mokytoją, apaštalai nesuabejotų ir neišsižadėtų tikėjimo. Tačiau teologai Atsimainymo scenoje įžvelgia kitą prasmę.

Ši scena apaštalams turėjo byloti apie jų Mokytojo palaiminimą kelionei į Jeruzalę, kur Jis turėjo priimti kančią ir mirtį, apie kurią jiems Jis kalbėjo. Apie tai išgirdome ir šios dienos Evangelijoje. Prie Jėzaus atsiradę Mozė ir Elijas, kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Tuo tarpu mokinius apėmė miegas ir tik išbudę šie pamatė atsimainiusį Jėzų ir šalia Jo stovinčius du vyrus: Mozę ir Eliją. Mat, jie dar nebuvo pasiruošę suvokti Jėzaus dieviškumo ir Jo misijos žemėje. Jie vis dar žvelgė į Jėzų kaip į Izraelio tautos Gelbėtoją, žemiškąjį karalių, kuris išvaduos iš romėnų jungo ir sukurs sotų gyvenimą čia, žemėje. Pabudę ir pamatę kas vyksta, Petras iš nuostabos ir džiaugsmo sušuko: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“ (Lk 9,33). Iš tiesų, jis nežinojo, ką kalbąs, - rašo evangelistas Lukas.

Atsimainymo scenos tikrąją prasmę mokiniai supras tik po Jėzaus nueito kančios kelio, žeminančio nukryžiavimo ir šlovingo prisikėlimo, praėjus tam tikram laiko tarpui, kai mokiniai jau žinos, ką reiškia išpažinti Jėzų kaip Mesiją, ką reiškia sekti Juo ir klausyti Jį. Vėliau apaštalas Petras antrajame laiške rašys: „(...) mes skelbėme mūsų Viešpatį Jėzų kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai (...) nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno“ (plg. 2 Pt 1,16-18 ).

O apaštalas Jonas apreiškime antrą kartą regėjo Jėzų vilkintį sniego baltumo drabužiais, tik jie buvo aptaškyti kraujo lašais. Jėzaus išvaizdos pasikeitimo, drabužių suspindėjimo reikšmė aiškinama dvejopai. Pirma, Jėzus norėjo parodyti savo mokiniams dangiško gyvenimo šlovę bei jo slėpinius. Antra – netiesioginiu būdu mokiniai suvokė šios Jėzaus šlovės kainą: „Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31), - girdėjome Evangelijoje. Taip parodomas Dievo planas išganymo istorijoje per Dievo Sūnų Jėzų Kristų: kančia, mirtis ir prisikėlimas.

Mieli tikintieji, ką reiškia mums ir ko moko šių dienų tikinčiuosius Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno? Svarbiausia, turbūt tai, jog norint pelnyti džiaugsmą Dievo karalystėje, būtina atsiversti, pakeisti savo dvasią jau čia, žemiškajame gyvenime. Mes turime atsinaujinti, atkurti savyje nuodėmių sužalotą Viešpaties paveikslą, kuris susideda iš meilės, gailestingumo, skaistumo, nuolankumo – iš viso to, kuo spindėjo Jėzus Kristus žemiškojo gyvenimo dienomis.

Balsui iš dangaus nuskambėjus: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“(Lk 9, 35), mokiniai „tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą“(Lk 9, 36). Priešingai nei mokiniai, mes netylėkime, džiaugdamiesi, kad Jėzus prisikėlė, liudykime, jog esame Dievo globojami ir vedami. Amen.