Mieli tikintieji, šiandien, Verbų sekmadienį, prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Čia Jėzus buvo sutiktas kaip pranašas, Dievo Sūnus, Karalius. Visi evangelistai aprašo šį įvykį.

Vaizdingiausiai pateikia Šv. Morkus: „Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!““(Mk 11, 8-9). Šventasis Lukas akcentuoja Jėzaus Kristaus karališkumą: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“(Lk 19, 38). Deja, po savaitės viskas apsivertė aukštyn kojomis - ta pati minia šaukė: „Ant kryžiaus jį!".

Šios dienos Mišių lapelyje skaitome labai teisingus ir skatinančius susimąstyti popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Šios dienos šventėje susipina džiaugsmas ir kančia, sėkmė ir klaidos, iš kurių susideda mūsų, kaip mokinių, kasdienis gyvenimas. Šios dienos šventė apnuogina jausmus ir prieštaravimus, būdingus ir mums. Mes sugebame labai mylėti ir labai nekęsti; sugebame narsiai aukotis, bet ir nusiplauti rankas, kai pasitaiko tam tinkama proga; būti ištikimi, bet ir pabėgti ar išduoti (pop. Pranciškus). Kas verčia žmogų veidmainiauti, keisti savo nuomonę, leisti keroti blogiui? Trumpai tariant – nusidėti savo sąžinei, sveikam proto balsui. Tai baimė, puikybė, pavydas, egoizmas ir dar daugelis negatyvių veiksnių. Žmogus paprastai klausosi tik to, kas jam patinka. Draugų bei pažįstamų tarpe ieškome tokių, kurie pataikautų. Ne kad protingai ir teisingai patartų, bet kad girtų mūsų nuomonę. Net ir tikinčiųjų tarpe galima pastebėti turizmą iš vienos bažnyčios į kitą, nuo vieno kunigo prie kito. Kai randa tokį, kuris atitinka jo nuomonę, tada kitiems giriasi: radau protingą ir gerą kunigą, kuris labai teisingai kalba, kuris man padėjo suprasti Dievo valią, t.y. mano paties valią. Deja, Dievo valios ieško labai mažai žmonių.

Kodėl žmogus yra toks besiblaškantis, nepastovus, dažnai elgiasi chaotiškai, dažnai daro tai, ko nenori, netgi priešingai nei norėtų daryti ir mažai daro, kas yra teisinga? Atsakymas paprastas – lengvai pasiduodama pasaulio kunigaikščio pagundoms. Net apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.(...). Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė (Rom 7,15, 18-20).

Pagaliau, Verbų sekmadienio istorijoje matome vieno žmogaus ir minios dramą. Žmogus minioje ir ne minioje – tai ne tas pats žmogus. Su visu tuo susiduriame kasdieniniame gyvenime. Susirinkusi minia sveikina Kristų palmių šakomis ir šaukia Osana, nes ji tikisi, kad Jis išvaduos tautą iš romėnų okupacijos. Tačiau aukštųjų kunigų sukurstyta ta pati minia po kelių dienų šauks: „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 13). Atsidūrus minioje, žmoguje pasireiškia patys žemiausieji instinktai, jis tarsi sužvėrėja, netenka savigarbos, elgiasi “kaip visi”.

Savaime kyla klausimai: „O kur buvo mokiniai? Nejau ir jie pritarė minios šauksmui?“ Įdomu, kur būtum tu, mielas klausytojau? Kur šiandien esi? Ar reikalui iškilus, išdrįsti apginti savo Bažnyčią, Kristų? Ar kaip bailys Pilotas nusiplauni rankas ir leidi teisti, šmeižti, vėl iš naujo kryžiuoti? Kristaus didžiausias noras - mus apsaugoti ir išgydyti iš baisios ligos, kuri vadinama nuodėme, kuri aptemdo žmogaus protą, kai vieną dieną jis šaukia „šlovė“, o kitą dieną – „ant kryžiaus“, kai už trisdešimt sidabrinių gali parduoti savo geriausią draugą, kai iš baimės gali išsiginti žmogaus, kurį prieš keletą dienų buvai paskelbęs Mesiju.

Vardan šito Jėzus Kristus tapo žmogumi, mokė, gydė, rodė meilės ir gailestingumo pavyzdį. Pagaliau, būdamas be menkiausios nudėmės, Jėzus užsikrovė sau ant pečių visą blogį, purvą, pasaulio bei kiekvieno mūsų nuodėmę ir ją nuplovė savo krauju ant kryžiaus. atvėrė kelią į Dievo karalystę. Pirmasis šią malonę patyrė kartu nukryžiuotas plėšikas iš dešinės. Jam pakako pasakyti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“(Lk 23, 42). Ir jis išgirdo palaimingus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“(Lk 23, 43).

Kristaus įžengimo į Jeruzalę prisiminimu prasideda Didžioji Savaitė, Jo kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas liturgijoje. Kviečiu šią savaitę išgyventi rimtyje, susikaupime. Kartu su Kristumi, apkabinant savąjį kryžių, nevengiant kančios, mintimis nueiti iki Golgotos ir į Prisikėlimą. Neabejoju, ant Golgotos kalno išvysite nors iškankintą, bet džiaugsmu spindintį Kristaus žvilgsnį, nes Jis kentėdamas buvo laimingas, jog daugelį išgelbės ir nuves į išganymą.

Kartu su popiežiumi Pranciškumi „Prašykime Mergelės Marijos užtarimo. Ji mus moko džiaugtis susitikimu su Kristumi, meilės, su kuria turime stovėti prie kryžiaus, jaunos širdies entuziazmo, su kuriuo turime sekti Kristų per šią Didžiąją Savaitę ir per visą gyvenimą (pop. Pranciškus, 2013, Verbų sekmadienis). Amen.