Brangūs broliai ir seserys, prisikėlusių Dievo vaikų pasaulis jau prasidėjo ir jis bus amžinas. Tad įeikime į savo Viešpaties džiaugsmą. Per visą Velykų laiką himnas, kurį kasdien giedosime: „Tikime atnaujintą pasaulį, žlugus įstatams mirties, dovaną amžino gyvenimo, kuris nepaliaus niekados“ atgaivins mūsų viltį bei džiaugsmą: Kristus tikrai prisikėlė, aleliuja, aleliuja!

Velykos – ypatinga šventė. Joje susiliejo pagoniškas džiaugsmas dėl atėjusio pavasario, atbundančios gamtos su krikščionišku džiaugsmu dėl prisikėlusio, mirtį nugalėjusio Kristaus. Tris dienas trukusi Jėzaus iš Nazareto egzekucija baigėsi stebuklu – Jis nežuvo, Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs ir mes tikime, kad vėl sugrįš, nes pažadėjo grįžti.

Du šimtmečius Aleksandrijos astronomai ir mokyčiausi vienuoliai bandė priderinti istorinius įvykius prie mėnulio ir saulės kalendorių - juk Velykos turėjo vykti būtent pirmą sekmadienį po pavasario ekvinokcijos ir dar po pilnaties. Ir tik šešioliktame amžiuje Popiežiui Grigaliui XIII peržiūrėjus kalendorių, Vakarų pasaulis suderino šios šventės datas. Suderino ir su palengvėjimu atsiduso: juk tai buvo ne šiaip suderinimas - tai buvo mito, istorijos, religijos ir astronomijos didelis susitarimas. Nuo tada Vakarų pasaulis pagal tai mini svarbiausiąją tikėjimo šventę – Velykas, Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų.

Ir mes tuo tikime, nes apie tai liudija apaštalai, artimiausieji Kristaus mokiniai. Velykų nakties ir dienos Evangelijų skaitiniai pasakoja, kaip pirmieji mokiniai bei mokinės, atskubėję prie Kristaus kapo, radę jį tuščią, palaipsniui atrado tikėjimą ir viltį. Jie vienas po kito, ėmė tvirtinti, kad Kristus yra tikrai prisikėlęs. Įtikėti padėjo Raštai ir tai, ką pats Jėzus jiems kalbėjo, jog bus nužudytas ir trečiąją dieną prisikels. Kad galutinai įtikėtų, mokiniams reikėjo ne tik pamatyti tuščią kapą, skelbiančius angelus, prisiminti Raštus, bet sutikti patį prisikėlusį Viešpatį.

Atkreipkite dėmesį, kad per visą Velykų laikotarpį Žodžio liturgija bus sutelkta į Kristaus prisikėlimą, joje nebus įprastinių Senojo Testamento skaitinių. Kadangi Jėzus įvykdė tai, ką skelbė Raštai ir Bažnyčiai nebėra reikalo grįžti prie senųjų tekstų. Nuo Velykų iki Sekminių pirmasis skaitinys parenkamas iš Apaštalų darbų knygos. Šis skaitinys byloja, kad mūsų tikėjimas Kristaus prisikėlimu paremtas apaštalų liudijimu.

Apaštalai patys matė, „kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas”. Ypač svarbu, kad apaštalai gali paliudyti Jėzaus gyvenimą po prisikėlimo: „valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių”, - tvirtina jie. Petras yra vienas iš liudytojų. Šiandien išgirdome ištrauką iš jo pamokslo minioms. Jis priekaištaudamas žydams, kalbėjo, jog jie nužudė Jėzų prikaldami prie kryžiaus, tačiau: „Dievas jį prikėlė išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“(Apd 2, 24).

Savo liudijimą paremia Dovydo psalmės žodžiais. Apaštalų įsitikinimas dėl Kristaus prisikėlimo grindžiamas dvejopa patirtimi. Pirmiausia tuščio kapo vaizdas atvėrė jiems akis ir leido suvokti Raštų prasmę. Vėlesni Jėzaus pasirodymai pateikė apčiuopiamą įrodymą, kad Jis yra gyvas. Apaštalai, regėdami kančios žymes įsitikino, kad prisikėlusiojo kūnas buvo tas pats, kuris pradingo iš kapo. Šios abi patirtys viena kitą papildė ir leido apaštalams liudyti Kristaus prisikėlimą iki kraujo praliejimo.

Mielieji, Velykos, tai šventė, kuri liudija, kad laimėjo ne mirtį nešanti nuodėmė, bet gėris, meilė ir gyvybė. Prisikėlęs Kristus ateina į mūsų gyvenimą ne tam, kad būtų tik prisimenamas bei garbinamas bažnyčiose ar sutinkamas tik maldos valandėlėmis. Jis ateina keisti mūsų gyvenimo: mūsų mąstysenos, planų ir įstatymų. Velykos įpareigoja mus būti tokiais prisikėlusio Kristaus liudytojais, kurie nesusitaikytų su blogiu, bet šalintų jį. Apie tai mums primena apaštalas Paulius: „Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Jėzuje Kristuje“ (Rom6, 11). Tokiu būdu Velykos į mūsų namus atneš tikrąjį džiaugsmą, kurio prisipildo iš nuodėmės gyvenimui prisikėlusios žmonių širdys. Amen.