Mieli broliai ir seserys Kristuje, visi, kam yra brangi Tėvynė Lietuva, jos laisvė ir ateitis, šiandien, kad tai niekada nepasikartotų, susirinkome pagerbti masinių trėmimų į Sibirą pradžią, pirmąsias aukas. Šiandien Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną o rytoj - birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną. Būtent tą dieną 1941 metais Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. Birželio 14-oji į Tėvynės ir į kiekvieno doro lietuvio širdį įsirėžė skaudžiu, neužgyjančiu randu, kuris, kaskart atsinaujinęs, verčia naujai įvertinti ir išgyventi tų dienų kraupius įvykius.

Įvertinti ir pamąstyti, ką aš darau, kad tie laikai nepasikartotų? Kaip aš gyvenu, kokias vertybes branginu, kas man yra tėvynė Lietuva? Taip atleidome, nekeršijame, bet pamiršti to negalima.

Šiandien noriu tiesiog priminti popiežiaus Pranciškaus kalbą, pasakytą pereitais metais Vilniuje vizito metu prie paminklo okupacijų aukoms atminti. Tai jautrūs prasmingi žodžiai, kurie žadina pasididžiavimą savo tauta, jos didvyriais. Jei pamenate kalbą Šventasis Tėvas pradėjo Kristaus žodžiais nuo kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 47).

Ir toliau tęsė: „Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir iš įvairių tautų kilę žmonės savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti.

Tavo šauksme, Viešpatie, atranda atgarsį nekaltųjų šauksmas, kuris susilieja su Tavo balsu ir kyla į dangų. Tai yra skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis Penktadienis, kurį išgyveno ši Lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją. Šioje atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję. Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja. Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.“(Pop. Pranciškus, Vilnius, 2018 09 23).

Mielieji, manau šioje kalboje viskas pasakyta. Mes privalome nuolat ir nuolat kalbėti apie šį lietuvių patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo. Mes privalome tai perduoti iš kartos į kartą, kad patirti, išgyventi baisūs laikai skatintų būti budriais, nepasiduoti jokioms provokacijos, kurios įstumtų Lietuvą ir panašią vergiją. Amen.