Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XV eilinis sekmadienis, C (Lk 10, 25-37) (2019-07-14)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus  homilija


Mieli tikintieji, klausimas, kurį Jėzui užduoda Įstatymo mokytojas yra aktualus visais laikais ir neramina žmoniją: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“(Lk 10, 25).

Šį klausimą galima suprasti ir taip: ką man daryti, kad būčiau tikrai gyvas, kad mano gyvenimas nevestų į mirtį, bet kad tai būtų tikrasis gyvenimas, vedantis į amžinybę? Atrodytų savaime suprantamas klausimas užduotas žmogui, kuris tiek daug kalba apie Dangaus karalystę, apie amžinąjį gyvenimą, tik yra vienas „bet“.

Įstatymo mokytojas paklausė mėgindamas Jėzų. Jis nebuvo nuoširdus, bandė „sugauti“ Jėzų kalboje, kaip ne vieną kartą bandė tai padaryti fariziejai, Rašto aiškintojai ir kiti Jėzaus priešai. Todėl Jėzus kaip girdėjome į klausimą atsakė klausimu: „ O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ (Lk 10,26).

Kitaip tariant Jėzus iš Įstatymo žinovo pareikalauja žinių. Ir žmogus pademonstruoja savo žinias, jis atsako sujungdamas dvi Senojo Testamento vietas. Pirmoje dalyje apie Dievo meilę jis remiasi ištrauka iš Pakartoto Įstatymo knygos (Įst6, 5). Antroje dalyje apie meilę savo artimui jis cituoja Kunigų knygą (Kun19,18). Į tai Jėzus jam pasakė: „„Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?““(Lk10, 28-29).

Anuo metu Izraelis priklausė Romos imperijai, kuri buvo įvairių tautų, kultūrų ir religijų mišinys. Tačiau tuo metu buvo akivaizdu, jog daugelis žmonių būtų atsakę, jog artimas yra visų pirma jų tautietis. Ir nors užsieniečius dera gerbti, juos svetingai priimti, jie vis tiek liks užsieniečiais; jie nebus jų artimais. Jėzus atsako palyginimu. „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį“ (Lk 10, 30).

Pro jį praeina nesustodami du žmonės, kunigas ir levitas ir jį palieka likimo valiai. Kodėl nei kunigas, nei levitas nesustoja? Galbūt jie bijo? Nenuostabu, nes kelias iš Jeruzalės į Jerichą tęsėsi per beveik negyvenamas vietoves ir buvo garsus dažnais užpuldinėjimais. Kas nebūtų bijojęs? Kaip dažnai mūsų gerus ketinimus sukausto baimė ir mes nesiryžtame veikti. Gal jie manė, kad tas žmogus jau miręs, todėl nešvarus? Ir jie bijojo susitepti, nes to daryti neleido jų tikėjimas. Tačiau samariečio, regis, tai visiškai negąsdina. Jo širdis prisipildo gailesčio nukritusiam žmogui. Apie šį žmogų težinome tik tiek, kad jis yra samarietis, kitaip tariant – priešiškos žydų tautai kaimyninės Samarijos gyventojas.

Šv. Jonas pasakodamas apie Jėzaus ir samarietės susitikimą paprasčiausiai sako: „Žydai nebendrauja su samariečiais.“ Taigi šis žmogus yra ne tik ne žydas, bet dar blogiau – jis yra iš visiškai nepriimtinos tautos. Dabar į Jėzaus klausimą: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“(Lk 10, 36), Įstatymo ekspertas nemini „samariečio“, bet sako „tas, kuris parodė jam gailestingumą“(Lk 10, 37). Jis jau nebeskirsto jų į žydus ir samariečius, tiesiog mato vieną asmenį, kuris padarė gera ir kitą, kuris buvo nuskriaustas.

Šiame palyginime gerumo neparodo nei kunigas, nei levitas, t.y. tie, kurie tikrai turėtų priimti sužeistą žmogų kaip savo artimą. Užuojautą parodo tas, iš kurio nelabai gali tikėtis. Iš tiesų, tikras gerumas visada yra kažkas netikėto, nes tai išplaukia ne iš žmogaus, bet iš Dievo. Šios dienos Šv. Rašto moralas akivaizdus: artimas yra tas, kuris yra šalia tavęs, kuriam reikalinga tavo pagalba, reikalingas tavo dėmesys. Čia nesvarbu tautybė, rasė, kilmė, socialinė padėtis.

Jėzaus liepimas: „Eik ir tu taip daryk" reiškia: „Eik pas kitus žmones. Padėk jiems išsivaduoti iš izoliacijos, vienatvės, atskirtumo jausmo. Nelauk, kol pasitaikys kas nors, kam reikalinga tavo pagalba, tavo dėmesys, tavo meilė ir gailestingumas, bet eik ir pats ieškok, stebėk, matyk kiekvieną liūdną, nusiminusį, maldaujantį žvilgsnį. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015