Mieli broliai ir seserys Kristuje, Evangelijose daug kartų Jėzus parodomas kaip maldos žmogus. Nepaisant intensyvios veiklos, nepaisant to, kad labai daug žmonių kreipiasi į Jį, Jėzus jaučia poreikį atsitraukti nuo žmonių ir kreiptis į savo dangiškąjį Tėvą. Prieš kiekvieną svarbų įvykį arba po stebuklingų pagydymų, kitų parodytų ženklų, Jėzus pasišalina maldai vienatvėje.

Apie Jėzaus maldą popiežius Pranciškus sako: „Ši malda Evangelijų puslapiuose, tokia gili,tokia stipri, kad, rodos, lieka vien ji, vien Jėzaus ir Tėvo ryšys. (...). Jėzus meldžiasi intensyviai. Kartais viešai, su kitais, pagal savo tautos liturgiją,kartais nuošaliose vietose, toli nuo pasaulio šurmulio. Paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus yra žodžiai iš psalmių: iš žydų maldos, kurią išmoko iš savo mamos. Jėzus meldėsi taip, kaip meldėsi kiekvienas žmogus pasaulyje. Ir vis dėlto Jo būdas melstis kažkuo paslaptingas.“(Pop.Pranciškus, Bendroji audiencija, 2018 12 05).

Popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad Jėzaus ypatingas maldos būdas neprasprūdo pro mokinių akis ir jie paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“(Lk 11, 1). Toliau Šventasis Tėvas šioje katechezėje sako: „Tokiu būdu Jėzus savo mokiniams tapo maldos mokytoju ir neabejotinai nori juo būti visiems mums. Tad ir mes turime pasakyti: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“. Ir net, jei meldžiamės jau daugybę metų, mokytis turime visada. Malda,savaime gimstanti sieloje, galbūt yra viena iš didžiausių visatos paslapčių.“ (Pop. Pranciškus, Bendroji audiencija, 2018 12 05).

Šios dienos Evangelijoje į mokinių prašymą Jėzus atsakė: „Kai melsitės, sakykite:...“(Lk 11, 2). Ir Jis išmokė „Tėve mūsų“ maldos. Vėlgi remiuosi Šventojo Tėvo mokymu: „ Šioje maldoje telpa visas Tėvo ir vaikų santykis. Čia svarbu pastebėti, jog tai bendruomeninė malda, ne asmeniška, nes sakome „Tėve mūsų“, o ne „Tėve mano“. 

Kreipiamės į Tėvą ir pripažįstame visus besikreipiančius į Jį savo broliais ir seserimis. Pirmiausia dangiškąjį Tėvą pagarbiname ir pripažįstame, kad Jo valia yra virš visko, kad tik Jis yra Dangaus ir žemės valdovas. Toliau su pasitikėjimu Jo prašome mums reikalingiausių dalykų ir atsiprašome už savo klaidas, atleisdami savo broliams ir sesėms. Ir pasitikime, kad Jis mus saugos nuo pagundų.“(plg. pop. Pranciškus, 2018 m. birželio 21 d. Ženeva).

Rekomenduočiau perskaityti popiežiaus Pranciškaus apmąstymus apie „Tėve mūsų“ maldą jo knygoje „Kai meldžiatės sakykite: Tėve mūsų“. Išmokęs kaip melstis, Jėzus tvirtina, kad Dievas duoda savo išganymą kiekvienam, tačiau tam reikia prašyti. Evangelijoje toliau skaitome Jėzaus žodžius: „prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“( Lk 11, 9-10).

Kitoje vietoje skaitome: „Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?“ (Lk 18, 7). Tačiau apaštalas Jokūbas įspėja: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 3).

Mielieji, nebūna neišklausytų maldų, nors Dievas išklauso mūsų maldas dažnai kitaip, negu mes Jo prašome. Dievas žino, kas geriausia mūsų išganymui. Jei mūsų malda bus panaši į fariziejaus maldą: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės“ (Lk 18,11) ir pradėtume vardinti kaimynų, draugų, pažįstamų silpnybes, tai vargu ar sulauksime nuteisinimo.

Apaštalas Paulius kviečia: „Visada džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje. Negesinkite Dvasios!“(1Tes 5, 16- 19). Tad nuolat, nepaliaujamai nepamirškime nuoširdžiai, nuolankiai melsdami prašyti: „Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą, kad mano malda yra vienintelis būdas gydyti sužeistas širdis ir keisti sudarkytą pasaulį, jei viską pradėsiu tvarkyti pirmiausia nuo savęs. Amen.