Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XVIII eilinis sekmadienis, C (Lk12, 13-21) (2019-08-04)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. Būtent šia psalmės atliepa norisi pradėti komentuoti šios dienos liturginius skaitinius. Visi trys skaitiniai kalba apie visais laikais aktualią ir žmogaus gyvenime svarbią temą – egoizmą, godumą ir turto menkystę.
Skaitinys iš Koheleto knygos atskleidžia žmogiškųjų darbų bei sukurtųjų gėrybių tuštybę. Autorius rašo: „Tuštybių tuštybė,– taip sako Galvočius,– tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė“(Koh 1, 2). Koheletas sako, kad gyvenimas yra tik iliuzija ir visiškas nusivylimas. Kokia prasmė lieti prakaitą ir kurti laimę, po to palikti užgyventą turtą kažkam visiškai nenusipelniusiam. Autorius mus patikina, kad jis pats viską išbandė, tačiau po kelių malonių akimirkų viskas praeidavo ir nieko nelikdavo. Tekstas iš Koheleto knygos yra savotiška įžanga į apaštalo Pauliaus laišką kolosiečiams, kuriame Paulius ragina kreipti žvilgsnį aukštyn: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“(Kol 3, 2). Jis neniekina žemiškųjų reikalų, aišku, neturime ir jų apleisti, bet reikia žvelgti į žemiškuosius dalykus amžinybės šviesoje.
Žemiškieji turtai yra Dievo dovanos, patikėtos mums valdyti bei rūpintis. Tad jei Dievas apdovanojo mus žemiškųjų turtų gausa, dėkokime Jam, naudodami juos taip, kad jie geriausiai pasitarnautų Viešpačiui bei žmonių gerovei. Evangelija prasideda vieno iš minios prašymu: „ Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“(Lk 12, 13). Šis prašymas Jėzui buvo proga įspėti saugotis godumo ir pasakyti palyginimą apie turtingąjį kvailį. Biblijoje „kvailys“ ir „išmintis“ žymi ne intelektą. Išmintis reiškia, kad žmogus sugeba atpažinti Dievo veikimą ir tuo vadovaujasi gyvenime. Kvailys nenori pripažinti Dievo nustatytos tvarkos, mano, jog viską gali pats ir visus nuopelnus priskiria sau.
Popiežius Pranciškus komentuodamas šią Evangelijos vietą, kalbėjo: „Šio sekmadienio Evangelijoje, Jėzus mus kaip tik ir moko kas yra tikroji išmintis. Viskas prasideda nuo prašymo, kuriuo į jį kreipėsi vienas žmogus iš minios. Atsakydamas, Jėzus įspėja prieš turtų kaupimo aistrą, papasakodamas palyginimą apie neišmintingą turtuolį, kuris nuėmęs gausų derlių, liaujasi dirbęs, ima vartoti savo sukauptas gėrybes ir nė negalvoja, kad jam reiks mirti. Bet Dievas jam sako: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“
Tas Biblijos kvailys tai žmogus, kuris remdamasis savo žemiška patirtimi nesupranta, kad joks daiktas netveria amžinai, kad viskas praeina: pasibaigia jaunystė, išsenka jėgos, išnyksta patogumai, netenkama valdžios. Tad gyvenime remtis tik tuo kas laikina, iš tiesų yra kvaila. Tuo tarpu Viešpačiu pasitikintis žmogus nebijo gyvenimo sunkumų. Jo negąsdina ir mirties neišvengiamumas. Tai žmogus, kuris turi „išmintingą širdį“, kaip šventieji. (2010 08 02, pop. Pranciškus)
Taigi, turtuolis, savo gėrybėmis grindžiąs laimingą ateitį, pavadinamas kvailiu ne todėl, kad apsiriko skaičiuodamas, bet kad įsivaizdavo, jog gyvenimas priklauso nuo turto. Evangelijoje nesakoma, kad jis būtų įgijęs turtą nesąžiningai. Jo lemtinga klaida yra tai, kad jis tegalvojo tik apie šį gyvenimą. Kadangi kvailasis turtuolis nepaisė būsimojo amžino gyvenimo, jis nepagalvojo, kaip galėtų savo turtu patarnauti vargšams. Būtent dėl šios priežasties Jėzus laiko jį smerktinu. Turtuolio kaltė susideda iš trijų tarpusavyje susijusių dalykų: jis pamiršo ir nepaisė Dievo, amžinojo gyvenimo ir pareigos vargšų atžvilgiu. Jis iš tikro "kvailys", nes nemokėjo išmintingai naudotis įgytu turtu. Net ir tokiu atveju, jei jis būtų labdaringas turtuolis, išdalijantis atliekamą turtą vargšams, jis būtų kvailas, manydamas, jog turtas apsaugos jį nuo mirties. Vienintelis gyvenimo Viešpats yra Dievas. Viltis rytojumi be Dievo yra beprotybė ir tikra kvailybė.
Po palyginimo evangelistas Lukas prideda Jėzaus pamokymą: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”(Lk 12, 21). Šis paraginimas moko atsižadėti egoizmo. Vienintelis kaupimo būdas, apsaugantis nuo netekties, tai tapti turtingam pas Dievą išdalijant turtus vargšams. Kliūtis yra ne turtai, bet mūsų egoizmas, godumas ir mūsų planai. Tad nepamirškime dėkoti Dievui už suteiktas gėrybes, nes būtent jos suteikia džiaugsmo ir leidžia gausiai apdovanoti vargšus. Amen.
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015