Mieli gimnazijų vadovai, moksleiviai, tėveliai, svečiai, greitai prabėgo įspūdžių ir smagių akimirkų kupina vasara. Ir vėl mokyklinis skambutis sukvietė visus į pirmąją šių mokslo metų pamoką. Be abejo visi sugrįžote truputį kitokie – dar labiau subrendę, paaugę, kupini naujų lūkesčių.

Kiekvieno jūsų laukia ir šiokie tokie pasikeitimai: jauniausiems, pirmokams, tai visai nauja gimnazija, nauji mokytojai, nepažįstami klasės draugai. Antrokų laukia jaudulys prieš pirmąjį rimtą žinių patikrinimą, o abiturientams, tai – paskutinė rugsėjo pirmoji gimnazijoje, po kurios prasidės naujas gyvenimo etapas. Tačiau, visa tai ateityje. Šiandien jūs nerūpestingi ir linksmi, kupini vasaros įspūdžių džiaugiatės vieni kitais.

Ruošdamasis šiam pokalbiui, dar kartą perskaičiau popiežiaus Pranciškaus kalbą jaunimui, kai jis lankėsi pereitais metais Lietuvoje. Prieš tai jis išklausė dviejų jaunuolių liudijimus. Atsakydamas į šiuos liudijimus, popiežius prabilo: „Tačiau jūsų gyvenimas – tai ne teatro spektaklis. Jis realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų, esančių čia, šioje gražioje aikštėje, kurią juosia dvi upės. Ir, kas žino, gal visa tai padės mums dar kartą permąstyti jūsų gyvenimo istorijas ir jose atrasti Dievo žingsnius… Nes Dievas nuolat eina per mūsų gyvenimą. Nuolat praeina. Vienas didis filosofas sakė: „Bijau, kai Dievas praeina! Bijau Jo nepastebėti!“(Pop. Pranciškus, Vilnius, 2018 09 22).

Manau verta pradedant mokslo metus, atkreipti dėmesį į šios prasmingus žodžius. Tai, kad jūs esate čia, liudija, jog nesate abejingi Dievo žodžiui. Neabejoju, kad visi gavote Šventosios Dvasios dovanų per Krikštą, dauguma esate priėmę Šventąją Komuniją, kai kurie net Sutvirtinimo Sakramentą. Ir tai neleis nepastebėti praeinančio Dievo, Jo veikimo jūsų gyvenime. Evangelijoje Jėzus primena Senojo Testamento vietas, liudijančias Dievo valios veikimą ir Jis pats yra „Viešpaties Dvasios pateptasis“ (Lk 4,18). Kaip girdėjome „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“(Lk 4, 22a). Tačiau fariziejai, Rašto aiškintojai ir kiti ano meto tikintieji širdy protestavo: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“(Lk 4, 22b). Kitaip tariant, ar gali žmogus iš jų tarpo, netgi žemesnės kilmės nei jie būti pranašesnis už juos, skelbtis Mesiju? Į tai Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje“(Lk4, 24).

Mielieji, tai rimta pamoka jums. Jums taip pat teks patirti nepripažinimą, atmetimą, netgi išjuokimą, kad esate ne toks, kaip visi. Šiame sekuliariame pasaulyje ypač tokius jausmus gali patirti tie, kurie savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, išpažįsta, kad visa Jam priklauso ir tik vienas Jis viskam vadovauja. Vėl gi priminsiu popiežiaus Pranciškaus kalbos jaunimui pabaigą: „Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis Jo reikalo, tai yra Evangelijos, žmonijos, žmonių reikalo. Nes Jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mus kūręs iš naujo, net jei mes kartais stengiamės save sužlugdyti. Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčių pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada“(Pop. Pranciškus, Vilnius. 2018 09 22).

Taigi, mielieji, atverkite savo širdis Dievui, kad Jis galėtų veikti Jumyse ir vadovauti savo plano skirto jums įgyvendinimui. Nuoširdžia malda kartu prašykime, kad Šventoji Dvasia gyvenanti mumyse padėtų būti atviriems Dievo užmojams mūsų gyvenime, kad padėtų nugalėti mūsų polinkį remtis vien savo išmintimi, kuri trukdo Dievo veikimui jūsų širdyse. Paveskite Dievui savo gyvenimą ir aplinkybes ir tuomet pajusite Jo artumą, Jo paguodą bei Jo planų vyksmą. Niekada neleiskite jokioms aplinkybėms atimti iš jūsų džiaugsmo ir vilties Viešpatyje. Tegul Dievo valia apvainikuoja visus jūsų darbus ir Jo malonių gausa bei meilė neapleidžia jus. Amen.