Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien minime vieną seniausių Dievo Motinos iškilmių – Švč. Mergelės Marijos Gimimą. VI amžiuje Jeruzalėje, Marijos gimimo vietoje, buvo pastatyta ir pašventinta Šv. Onos bažnyčia. Tada ir pradėta visoje Rytų Bažnyčioje švęsti rugsėjo 8-ąją Dievo Motinos Gimimą. Nuo VII amžiaus ši data minima Romoje tarp keturių didžiausių Mergelės Marijos iškilmių, o nuo XI amžiaus – jau visoje Vakarų Bažnyčioje.

Pasirinktas rugsėjo mėnuo, nes Rytų Bažnyčia pradeda liturginius metus rugsėjį. Noriu priminti, kad įprasta minėti šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau M. Marijos Gimimo iškilmė, Viešpaties Jėzaus bei šv. Jono Krikštytojo gimimo dienos yra vienintelės Romos kalendoriuje gimimo žemėje šventės. Bažnyčia švenčia Marijos gimimą su dideliu džiaugsmu, nes visam pasauliui tai tikra išganymo aušra. Mergelė Marija yra mūsų Atpirkėjo Motina.

Evangelistas Matas ilgame Jėzaus genealogijos aprašyme atskleidžia, kad Jėzus yra Mesijas. Jėzus yra Abraomo sūnus, Sūnus Dovydo, karališkos kilmės. Ilgoje protėvių eilėje matome šventuosius ir nusidėjėlius. Taip parodoma, jog Jėzus tapo žmogumi, kad išlaisvintų visus iš nuodėmės, visus atpirktų. Mergelės Marijos gimimo šventė primena mums slėpiningą Dievo galią mūsų gyvenime. Evangelijoje girdėjome, kad „Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“(Mt1, 18b). Kai Juozapas „būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. (...) per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios““(Mt1, 19-20).

Taip kaip Dievas veikė Juozapo ir Marijos gyvenimuose, taip Jis veikia ir kiekvieno mūsų gyvenime. Šį veikimą galima atpažinti tik giliu tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu. Šito pavyzdys yra Motina Marija. Nesėkmės atveju mes dažnai nusivylę, nepatenkinti, nusisukame nuo Dievo, nepasitikime Jo galia. Marija mus moko bet kokiomis aplinkybėmis visada pasitikėti Dievu, paklusti Jo valiai. Ar lengvas buvo Marijos gyvenimas? Marija ištarė Dievui „taip“, besąlygiškai sutikdama su Jo valia dalyvauti išganymo plane. Ir tai jaunai mergaitei nebuvo lengvas uždavinys. Jis nesuteikė jai jokių privilegijų, bet priešingai – kaip sakė senelis Simeonas – jos siela bus perverta skausmo kalaviju.

Štai keletas sunkių momentų Marijos gyvenime. Pirmiausia – Jėzaus gimimo aplinkybes, kai jaunai porai nebuvo vietos užeigoje ir Dievo Sūnus gimsta gyvulių tvartelyje. Po to bėgimas į Egiptą, sunki tremtis tarp svetimųjų. Pagaliau pats skaudžiausias gyvenimo įvykis – Sūnaus suėmimas, išjuokimas, žiaurus kankinimas. Marija drąsiai lydėjo sūnų iki pat mirties ant kryžiaus. Vėliau ji buvo kartu su Jėzaus mokiniais, guodė ir ramino juos. Ji ir šiandien mus guodžia bei palaiko, savo pavyzdžiu moko mus tikėjimo, apie kurį popiežius Pranciškus vienoje homilijoje kalbėjo: „Marija visada mus veda pas Jėzų. Ji yra tikėjimo moteris, tikra tikinčioji. Galime paklausti: koks buvo Marijos tikėjimas?“ Ir popiežius atsako: „Pirmas jos tikėjimo elementas yra štai šis: Marijos tikėjimas atmezga nuodėmės mazgą (plg. Lumen gentium, 56).Ką tai reiškia?

Vatikano II Susirinkimo tėvai pasitelkė šv. Ireniejaus posakį: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos tikėjimas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“ (Adversus haereses, III, 22, 4).“ Mes taip pat esame apraizgyti nuodėmių mazgais.

Popiežius Pranciškus sako, kad tai įvyksta, „kai neklausome Dievo, nevykdome jo valios, atliekame konkrečius veiksmus, kuriais parodome pasitikėjimo Juo stygių – o tai yra nuodėmė, – mūsų viduje atsiranda savotiškas mazgas. (...). O Marija(...) yra Motina, kantriai ir švelniai vedanti mus pas Dievą, kad jis savo tėvišku gailestingumu galėtų atpainioti mūsų sielos mazgus.“(plg. pop. Pranciškus, 2013 10 12).

Toliau popiežius sako: „Marijos tikėjimas davė Jėzui žmogiškąjį kūną. Pasak Susirinkimo, „būdama tikinti ir klusni, Marija pagimdė žemėje patį Tėvo Sūnų, nepažinusi vyro, pridengta Šventosios Dvasios šešėlio“ (Lumen gentium, 63). Ištardama „taip“ Dievo žiniai per angelą, Marija Jėzų pradėjo pirma tikėjimu ir tik po to kūnu. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas netroško tapti žmogumi ignoruodamas mūsų laisvę, bet norėjo ateiti per Marijos laisvą pritarimą, jos „taip“. (...).

Tai kas nutiko Mergelei Marijai, tai su mumis vyksta dvasiškai, kai mylinčia bei atvira širdimi priimame Dievo žodį ir jį įgyvendiname.(...). Jėzaus įsikūnijimas nėra tiesiog praeities įvykis, neturintis nieko bendra su mumis asmeniškai. Tikėti į Jėzų reiškia su Marijos nuolankumu bei drąsa suteikti jam savo kūną, kad jis galėtų toliau gyventi tarp mūsų.  Ir trečia, ką akcentuoja popiežius Pranciškus: „Marijos tikėjimas yra kelionė“(...). Marija „žengė tikėjimo taku“. Ji šiuo taku žengia pirma mūsų, mus lydi, palaiko. Kokia prasme Marija žengė taku? Ta prasme, kad visą gyvenimą sekė paskui savo Sūnų; jis – Jėzus – yra kelias, yra takas! Eiti į priekį tikėjimu, žengti dvasiniu taku, kuris yra tikėjimas, reiškia ne ką kita, kaip sekti paskui Jėzų, klausytis jo bei vadovautis jo žodžiais, stebėti, kaip jis elgiasi, ir eiti jo pėdomis, turėti tuos pačius jausmus. (...).

Marija visuomet buvo su Jėzumi, visada sekė paskui jį (...). Marijos tikėjimas buvo kaip liepsnelė tamsoje, visiškoje tamsoje. Didžiojo šeštadienio naktį Marija budėjo. Jos mažytė, bet skaisti liepsnelė degė iki prisikėlimo aušros. O kai sužinojo, kad kapas tuščias, širdis prisipildė tikėjimo džiaugsmo, krikščioniškojo tikėjimo Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tikėjimas visada kelia džiaugsmą, o Marija yra džiaugsmo Motina! Tepamoko ji mus žengti džiaugsmo taku, patirti tą džiaugsmą! Štai svarbiausias dalykas – džiaugsmas.“ (pop. Pranciškus, 2013 10 12).

Šiandien Šventasis Tėvas klausia mūsų visų: „O koks mūsų tikėjimas? Ar, kaip Marija, kurstome jį sunkumų, tamsos akimirkomis? Ar jaučiame tikėjimo džiaugsmą?“ Pabandykime kiekvienas pamąstyti ir asmeniškai sau atsakyti. Amen.