Mieli tikintieji, pereitą savaitgalį minėjome Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo iškilmes, o šiandien liturginiai skaitiniai kalba apie amžinąjį gyvenimą, mirusiųjų prisikėlimą.

Pirmasis skaitinys pasakoja apie septynis brolius, kurie buvo prievarta verčiami laužyti Dievo įsakymus. Šis pasakojimas prasideda jų motinos padrąsinančia kalba. Matydama kankinamus savo vaikus, jiems ji kalbėjo: „Aš nežinau, kaip jūs atsiradote mano įsčiose, nes ne aš daviau jums dvasią, sielą ir gyvybę ir ne aš sujungiau kiekvieno sąnarius, bet pasaulio Sutvėrėjas, kuris sutvarkė žmogaus gimimą ir kuris nustatė visų dalykų pradžią, jis vėl su gailestingumu sugrąžins jums gyvybę ir dvasią” (2 Mak 7, 22–23). Visi septyni broliai su savo motina mirė kančiose, bet su tvirta prisikėlimo viltimi. Antrasis sūnus merdėdamas aiškiai pasakė: „Niekingas žmogau, tu atimi mums dabartinį gyvenimą; tačiau pasaulio Karalius mus, mirusius dėl jo įstatymų, prikels amžinajam gyvenimui“(2 Mak 7, 10).

Šventajame Rašte yra apstu būsimojo amžinojo gyvenimo liudijimų. Pavyzdžiui, Izaijo knygoje skaitome: „Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa gaivina augalus, taip Viešpats prikels mirusiuosius“ (Iz 26, 19). Pranašo Danielio knygoje skaitome: „Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni-amžinam gyvenimui, kiti-amžinai paniekai ir gėdai“(Dan 12, 2).

Šv. apaštalas Paulius mirusio kūno palaidojimą palygina su grūdo sėja. Laiške korintiečiams jis rašo: „Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?” Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta (…). Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas silpnas, keliasi galingas, sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis, sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliamas dvasinis kūnas” (1Kor 15, 35). Prisiminkime Šv. Jono Evangelijoje aprašomą įvykį apie dviejų seserų brolio Lozoriaus mirtį. Guosdamas seseris dėl brolio mirties, Jėzus kalbėjo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas”(Jn 11, 25). Tarsi patvirtindamas savo žodžius, Jėzus eina prie Lozoriaus kapo ir galingu balsu sušunka: „Lozoriau, išeik!”(Jn 11, 43). Ir sustingęs kūnas paklūsta – keliasi iš kapo.

Šiandien evangelistas Lukas aprašo Jėzaus susitikimą su sadukiejais, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo. Nepanašu, kad sadukiejai bandytų Jėzų. Jų klausimas nėra nei iššaukiantis, nei įžūlus. Argi ir mums kartais nekyla panašūs klausimai? Jei mirusieji prisikels, tai kaip bus su mūsų likimais, gyvenimais, santykiais? Jei mūsų laukia prisikėlimas, tai kur mes dėsimės visą mums pažadėtą amžinybę? Kieno žmonomis, draugais, bičiuliais paliksime? Ką veiksime prisikėlus?

Iš tiesų, sadukiejų klausimas yra pakankamai aktualus mums. Atvirai prisipažinkime – mums daug lengviau tikėti sielos gyvenimo amžinybe, nei kūnų prisikėlimu. Tačiau Jėzus ryžtingai užtikrina: “Mirusieji prisikels.” Prisikels kūnai – tai reiškia, asmenys, santykiai, pats gyvenimas prisikels. Visas žmogus ir visi žmonės. Ir būtent šis – gyvenimo prisikėlimo – skelbimas yra pats svarbiausias Jėzui. Bet kaip tuomet atsakyti į klausimą apie žmonas ir vyrus? Į tai Jėzus atsako: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai būdami prisikėlimo vaikai“(Lk 20, 34-36).

Pomirtinio gyvenimo realumą Jėzus pagrindžia ne kuo kitu, kaip sadukiejų pripažįstama Mozės knyga. Jis jiems kalba: „O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“(Lk 20, 37-38). Mielieji, atrodytų, kokia prasmė šiandien kalbėti apie amžinąjį gyvenimą, žmogaus prisikėlimą, jeigu daugelio žmonių sąmonėje jau nebeliko ne tik prisikėlimo sampratos, bet ir tikėjimo Dievu. Juk taip neseniai ir mūsų šalyje buvo žadama įgyvendinti rojų ne kažin kur danguje, bet čia, žemėje. Šiandien, po nesėkmingų pastangų sukurti žemišką rojų, svajojama apie vieningą Europą, kurioje klestės gerovė. Dažnas taip ir nesusimąsto apie tai, kad ir kaip bebūtų, bet šį pasaulį reikės palikti ir iškeliauti anapus. Todėl nori nenori, anksčiau ar vėliau, galbūt net paskutinę akimirką kiekvienas susimąstys apie tai, kas laukia jo, peržengus žemiškojo gyvenimo slenkstį.

Laimingas, kuris nuoširdžiai įtikės Jėzaus žodžiu: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn17, 3). Tik tada yra vilties, kad ten tave laukia amžinasis gyvenimas su Dievu, kupinas džiaugsmo ir meilės. Tad nepaliaukime nuoširdžia malda prašyti Šventosios Dvasios dovanos pažinti ir pamilti Jėzų giliau ir stipriau, nes nuo gyvenimo su Dievu bendrystės ir intensyvumo, tiesiogiai priklausys žmogaus gyvenimo vertė čia, žemėje ir džiaugsmas amžinybėje. Amen.