Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiuo sekmadieniu baigiasi bažnytiniai liturginiai metai ir nuo 1925 metų juos vainikuoja Kristaus, Visatos Valdovo šventė. Tais metais ją įsteigė popiežius Pijus XI.

Ką tik girdėta Evangelija pagal Luką priminė tragišką Kristaus gyvenimo žemiškajame pasaulyje baigtį. Jis prikaltas ant kryžiaus, virš galvos – Jį kaltinantis užrašas: „Šis yra Jėzus, žydų karalius“(Mt 27, 38). Šalia iš kairės ir iš dešinės prikalti du piktadariai. Vienas iš jų įžeidinėjo Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!” (Lk 23,39). Antrasis, Dievo malonės įkvėptas, buvo tikras, kad Kristus iš tiesų yra Karalius, ne tik šio žemiškojo bet ir dangiškojo pasaulio Valdovas, todėl su pasitikėjimu tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ ir išgirdo išganingus Kristaus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43).

Žmonija pažinojo daug karalių. Vieni jų atėjo ir išėjo užmarštin, nepalikdami jokio pėdsako, knygų apie juos niekas nerašo. Kiti išgarsėjo žygdarbiais, išmintimi arba žiaurumu. Apie juos kuriami romanai, kino filmai, jie minimi istorijos vadovėliuose. Senajame Testamente, Karalių knygose ir kitose aprašoma apie daugelį karalių iki Kristaus. Visi jie kariavo tarpusavyje, klasta ir gudrumu užkariaudami vieni kitų kraštus, žiauriausiu būdu susidorodami su vietiniais gyventojais, paversdavo juos vergais. Užkariautojai degino ir griovė miestus, kaimus, naikino pavergtos tautos kultūrą, religiją ir meną. Kristaus sekėjai taip pat norėjo Jėzuje matyti vieną iš žemiškųjų galingųjų valdovų, kuris užvaldytų Izraelį, išvaduotų jį iš nekenčiamų romėnų jungo.

Kristus atėjo į pasaulį nusižeminęs, gyvulių tvartelyje. Jis augo neturtingojo dailidės šeimoje. Apie Jo atėjimą į pasaulį pirmieji sužinojo piemenys, kurie „pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą“(Lk2,8). Argi galėjo pasaulio didžiūnai, Rašto žinovai atpažinti šiame žmoguje Mesiją, Karalių, Pasaulio Valdovą? Juolab Jėzus, būdamas tikrasis tarpininkas tarp Dievo ir visos žmonijos, būdamas Dievo Sūnus, apie savo Dangiškąją karalystę kalbėjo nuolankiai ir kukliai.

Apaštalas Paulius apie Jėzų laiške efeziečiams rašė: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. (...) Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki Kryžiaus mirties“((Fil7,6-8).

Kristus visu savo gyvenimu rodė pavyzdį, koks turi būti žmogus, tikrasis vadovas. Svarbiausieji jo bruožai – atsakomybė, tarnavimas ir begalinė, su nieko nepalyginama meilė kiekvienam, ypač vargšui, visuomenės atstumtajam. Jis siekė vienybės, kovojo dėl kiekvienos paklydusios avies. Jėzus yra meilės karalius, palikęs mums svarbiausiąjį įsakymą, kad vienas kitą mylėtume, kaip Jis mus mylėjo.

Atsisveikinimo kalboje Jėzus kalbėjo: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13) Argi žino pasaulis kitą tokį Karalių, kuris gyvybę atiduotų už savo pavaldinius? O Jėzus prisiėmė visų mūsų nuodėmes bei kančias ir savo gyvybės auka išgelbėjo mus nuo amžinosios mirties. Jo valdžia niekada nė vienam nebuvo primesta ir nė vieno neslegia, bet atvirkščiai, kelia naujam gyvenimui Šventojoje Dvasioje. Mielieji, o kaip mes atsiliepiame į Jėzaus meilę? Jam nereikia mūsų liaupsių ir gyrių.

Vieninteliu būdu galime pašlovinti savo Karalių, ištiesdami pagalbos ranką kitam žmogui, ypač silpniausiajam, kaip popiežius Pranciškus sako, esančiam pakraštyje.. Antrą kartą sugrįžęs Jėzus neklaus, kiek kartų įžeidėm Jį, nesukalbėjome maldų, bet Jis klaus, ką gero padarėme savo broliui ar sesei? Nuoširdžiai prašykime Kristaus Karalius, kad mūsų širdyse įsižiebtų tokia didelė meilė artimajam, kokia meilė liepsnoja Jo širdyje mums.

Prašykime Šventosios Dvasios padėti įžvelgti Kristaus veidą kiekviename sutiktajame, ar tai būtų benamis, kalinys, prasigėręs, narkomanas ir kiekviename alkanojo bei nuliūdusiojo žvilgsnyje pamatyti Kristaus žvilgsnį. Amen.