Šiandien paskutinįjį Advento sekmadienį išgirdome Evangelijos pagal Matą ištrauką. Šioje ištraukoje nekalbama apie Jėzaus gimimą, bet apie Jo prasidėjimą. Kiekvienam žmogiškos gyvybės prasidėjimui reikia fizinio vyro ir moters lytinio santykio. Biblijoje tai vadinama pažinimo vardu.

Pradžios knygoje skaitome: „Vyras pažino savo žmoną Ievą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą“(Per 4, 1). „Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą“ (Pr 4:17). Jėzaus Kristaus atveju buvo kitaip. Evangelijoje girdėjome: „Jo Motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“(Mt 1, 18).

Anais laikais Juozapui tai buvo didelis iššūkis. Suprantama apie kūdikio pradėjimą visada pirmoji sužino moteris. Nežinia, kokiu būdu apie tai sužinojo Juozapas. Jei jam būtų pranešę kiti, tai pagal Įstatymą Marija turėtų būti nubausta mirtimi. Įstatymo knygoje aiškiai parašyta: „Jei (...)vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis“(Įst 22, 23-24). Tačiau Evangelijoje girdėjome:„ Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19).

Taigi, Juozapas neabejotinai viską sužinojo iš pačios Švč. Mergelės Marijos. Tik kodėl jis norėjo ją atleisti? Galbūt nepatikėjo Marija, o galbūt išsigando, pasijuto nevertas viso to, ką išgirdo iš Marijos. Tačiau įvykiai pasisuko kita linkme. Kai Juozapas nusprendė taip padaryti „per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios““(Mt 1, 20).

Juozapas buvo ne tik teisus, sąžiningas ir doras žmogus, bet ir tikintis. Jis neabejotinai žinojo pranašų raštus ir tiesą, kurią pranašas Izaijas skelbė: „Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu“ (Izaijo7, 14). Tie patys žodžiai nuskambėjo ir Evangelijoje. Po angelo žodžių Juozapas atsikėlė ir padarė taip „ kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“(Mt1, 24).

Kaip pastebime Juozapas net nebandė aiškintis, tyliai ir paklusniai įvykdė per angelą jam pavestą misiją – tapti Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus globotiniu. Jei pamenate, kai Viešpaties angelas apreiškė Marijai Dievo valią, ji dar bandė aiškintis, o štai Juozapas besąlygiškai pakluso. Ar ne tokia kiekvieno tikinčiojo pareiga: per Dievo žodį pažinti Jo planą ir besąlygiškai jam paklusti. Šv. Juozapas ypatingai moko šeimos tėvą. Šiandien tėvą suprantame kaip šeimos materialinės bazės kūrėją. Jeigu šeima aprūpinta gyvenamuoju būstu, nestokoja duonos, tai šeimos tėvas laikomas geru, rūpestingu. Tačiau ne mažiau svarbu, kad šeimos tėvas būtų ir dvasinių vertybių puoselėtojas.

Šeimos tėvas neturi būti abejingas tam, ką veikia jo vaikai, kuo jie gyvena. Per maža vaikus aprūpinti kompiuteriu, įvairiomis komunikacijos priemonėmis. Jie neišugdys jauno žmogaus dvasios. Nepakanka vaikui turėti tėvą. Jam reikia tokio tėvo, kuris nuolat rodytų gyvenimo pavyzdį. Prisimenu, kažkur papasakotą gražų vieno tėvo pasiryžimą nerūkyti, kai šeimoje gimė pirmas berniukas. Jis tai paaiškino paprastai: „Juk nuo vaiko nepaslėpsi cigarečių. Rūkantis tėvelis jam atrodys vyriškumo pavyzdžiu. Jam visada rūpės elgtis taip, kaip elgiasi tėvelis”. Štai kodėl tas vyras atsisakė blogo įpročio. Jis rūpinosi, kaip apsaugoti savo vaiką nuo blogo pavyzdžio.

Mielieji, pasitikime Kūdikėlio Jėzaus gimimą, lydimi apaštalo Pauliaus palinkėjimu: „Visiems Dievo mylimiesiems, (...), pašauktiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! Amen.