Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šventoji Šeima, A (Mt 2, 13-15, 19-23) (2019-12-29)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


 Mieli broliai ir seserys Kristuje, vos kelioms dienoms praslinkus nuo Kristaus Gimimo šventės, švenčiama Šventosios Šeimos: Jėzaus, Marijos ir Juozapo bendrystė. Atskiruose kraštuose šią šventę buvo pradėta švęsti jau 17 amžiuje.

Popiežiaus Benedikto XV iniciatyva nuo 1921 metų Šventosios Šeimos šventė minima jau visoje Bažnyčioje. Dabar ji minima pirmąjį sekmadienį, po Kalėdų, arba gruodžio 30 d., tais metais, kai Šv. Kalėdos išpuola sekmadienį.

Pirmieji šios dienos skaitiniai, tiek iš Senojo Testamento Siracido knygos, tiek iš apaštalo Pauliaus laiško kolosiečiams nuskambėjo pamokymai, kokie turi būti santykiai tarp sutuoktinių ir jų vaikų. Bažnyčia rodo Šventąją Šeimą kaip modelį ir pavyzdį visoms krikščionių šeimoms. Dievas šią išskirtinę šeimą neapsaugojo nuo grėsusių sunkumų bei pavojų, galinčių ištikti bet kurią kitą šeimą. Nors Marija ir Juozapas nebuvo susivieniję kūnišku būdu, jų santuoka buvo tikra, neišardoma, išskirtinė vienybė, visiškai pajungta vaiko auginimui. Marija ir Juozapas buvo susivieniję tam, kad dovanotų Jėzų pasauliui, apsaugotų ir užaugintų Jį.

Kiek atidžiau pažvelkime į kiekvieną šios ypatingos šeimos narį. Pirmiausia žvilgsnis krypsta į Švč. M. Mariją. Ji buvo išrinkta iš kitų tarpo tapti žmonijos Išganytojo bendradarbe. Tačiau šiam pašaukimui įgyvendinti ji laisvai ištarė savąjį „taip“ angelui Gabrieliui, ją aplankiusiam su Dievo žinia. Jai teko auginti Dieviškąjį Kūdikį, parodant visą motiniškąjį rūpestingumą, tačiau neabejotinai širdyje nuolat ruseno mintis apie didžiulę atsakomybę dėl jai Dievo pavestos užduoties ir skausmas dėl senolio Simeono pranašystės, ištartos šventykloje: „Tavo sielą pervers kalavijas.“ Iš tiesų jai teko išgyventi skaudų tikinčiųjų žydų elito Jėzaus atmetimą, galiausiai Jo kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Apie Juozapą Evangelijose rašoma nedaug. Jose pasakojama apie jo sužadėtuves su Marija; angelo įspėjimą apie būsimą Dievo norėtą motinystę ir kvietimą neatstumti Marijos; apie kelionę į Betliejų dėl imperijos gyventojų surašymo; apie kai kuriuos susijusius su Jėzaus gimimu epizodus, kuriuose Juozapas visada dalyvauja.

Šiandien Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą. Išminčių aplankymo metu Šventoji Šeima jau veikiausiai buvo radusi laikiną prieglaudą Betliejuje. Ir štai Juozapas per sapną gauna įsakymą bėgti į Egiptą gelbėtis nuo kūdikiui Jėzui gresiančio pavojaus. Tą pačią naktį Juozapas, pasiėmęs „kūdikį ir motiną“, iškeliauja. Mirus žiauriajam karaliui, grįžta į Galilėją ir apsistoja Nazarete; išpildo Įstatymo reikalavimus nunešdamas Jėzų į šventyklą apipjaustyti, paaukodamas keletą paukštelių. Nors Evangelijose Juozapas neištaria nė žodžio, pasakojimuose jis neabejotinai yra šeimos galva. Svarbiausia yra tai, jog Juozapas moka išgirsti ir suprasti, ko iš jo nori Viešpats. Juozapas ne tik išgirsta, bet tuoj pat paklūsta Viešpaties nurodymams.

Trečiasis šios šeimos narys yra Jėzus. Tai jo buvimas šią šeimą padaro šventą. Vos prieš keletą dienų minėjome Jėzaus gimimą. Tačiau kiek pasaulio lyderių pastebėjo ryšį tarp šių dienų įvykių ir To, kurio gimtadienį šventėme? Daugelis Vakarų pasaulyje eilinį kartą klausėsi Hendelio oratorijos „Mesijas“, tačiau kiek iš jų pagalvojo apie tai, kad choras „Aleliuja“ byloja tiek apie istorijos, tiek apie nūdienos pasaulio įvykius. Kai choras užgieda „Karalių karalius ir viešpačių Viešpats. Ir Jis valdys per amžius ir amžius“ – tai jau ne tik muzikos kūrinys, o su melodija skambanti tiesa. Jėzus iš tiesų valdo.

Tai Jis savo rankose laiko mūsų pasaulio istoriją. Jėzus yra mūsų Viešpats! Jėzaus gyvenimas prasideda kaip klajoklio, emigranto, pabėgėlio, besikilnojančio iš vienos vietos į kitą. Tokia bus ir ateitis: keliaujantis per miestus ir kaimus, neturintis kur galvos priglausti, atstumtas visuomenės ir galiausiai mirštantis anapus Jeruzalės miesto sienų. Tačiau daugelio nuostabai Velykų rytą jis pakilo iš mirties ir kapo tamsos. Ši drama tebesitęsia keliaujančios Bažnyčios istorijoje.

Mielieji, krikščioniškasis tikėjimas skatina ir mus, visiškai pasitikint Dievu, kaip tai darė Jėzus, Marija ir Juozapas, neužsidaryti savo patogiame gyvenime, bet eiti, skelbti, liudyti savo tikėjimą. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015