„(...) grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 12-13) – girdėjome pirmajame skaitinyje iš pranašo Joelio knygos. Šitie pranašo Joelio žodžiai buvo skirti išrinktajai tautai, kurią tuo laiku slėgė kančios bei negandos. Pranašas ragina ne išoriniais veiksmais, bet širdimi sugrįžti pas Viešpatį, kuris yra „maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti“ (2, 13).

Joelio kvietimas skirtas ir mums, pradedantiems didžiąją gavėnios kelionę. Kai ant mūsų galvų netrukus bus pabarstyta pelenų, dar kartą aiškiai išgirsime kvietimą atsiversti, kurį galima traktuoti dvejopai: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ ir „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Gavėnios laikotarpis pats tinkamiausias laikas susikaupimui, pamąstymui apie prabėgusį gyvenimą, įvertinti buvusius dalykus ir ieškoti glaudesnio ryšio su Dievu. Kaip tai padaryti, moko pats Jėzus. Evangelijoje Jis kalba apie išmaldą, pasninką ir maldą.

Viešpats moko: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse ( …). Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje“ (Mt 6, 1.3-4). Išmalda – tai pati įvairiausia pagalba artimui. Jei mes šelpsime, siekdami parodyti savo gerumą, tuo girsimės, kad pelnytume žmonių pripažinimą, sieksime gėrio ne kitam, o sau. Tai jau nebus tikra išmalda, ji nepelnys Dievo atlyginimo. Panašiai Jėzus kalba ir apie pasninką: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai“ (Mt 6, 16)

Pasninkas – tai sugebėjimas ko nors atsisakyti, ir nebūtinai mėsos valgymo, kaip įprasta manyti. Pasninkas reikalingas tam, kad atgailaudami norėtume atsisakyti savo nuodėmingo gyvenimo ydų. Nepamenu, koks teologas sakė: „ Pasninkauti reikėtų nuo pykčio ir neapykantos, nuo kitų teisimo. Pasninkauti nuo nusivylimo ir nepasitikėjimo Dievo pažadais, pasninkauti nuo skundimosi, nuo širdies kietumo, neatleidimo. Toks turėtų būti mūsų pasninkas!“ Ir trečias dalykas, kuris mus turi lydėti, tai malda. Nepaprastai svarbus yra bendravimas su Dievu, pokalbis su Juo per maldą. „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis (…), kad būtų žmonių matomi. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 5-6), – sako Kristus.

Tačiau nereikia šių žodžių suprasti klaidingai. Jie nereiškia, kad visada reikia melstis tik vienam kur nors užsidarius, kad tik tokia malda yra gera. Čia kalba eina apie asmeninę maldą, kuriai nereikalinga reklama. Visai kas kita yra Šv. Mišių aukoje, kurioje vienijamės su Jėzumi Kristumi, Jis mus apdalija savo Kūnu ir Krauju. Apskritai būtų labai klaidinga suprasti šią Evangeliją taip, kad imtume gėdytis daryti gerus darbus tada, kai žmonės mato.

Kristus šios dienos Evangelijoje tikrai ne šito prašo iš mūsų. Daugelis taip pateisina savo dvasinę tinginystę arba nieko neveikimą. Arba dar daugiau – labai mėgsta sukritikuoti netgi pasišaipyti iš tų, kurie padaro ką nors gero viešai. Nereikia pamiršti, kad mūsų geri darbai, malda, išmalda yra liudijimas, kuris turi būti matomas. Juk labai daug žmonių atranda Dievą būtent per tokį krikščionių liudijimą – kai juos mato darant gera, kai juos mato aukojantis dėl kitų, padedant kitiems arba tiesiog meldžiantis.

Šia dvasia pradedant gavėnios malonės laiką, norėčiau baigti Šv. Jono Auksaburnio žodžiais: „Žiemai baigiantis, sugrįžta gražus metų laikas, ir jūreivis leidžia laivą į vandenį, kareivis blizgina ginklus bei moko žirgą kovoti, valstietis galanda pjautuvą, atsigavęs keliautojas ruošiasi ilgai kelionei, o sportininkas nusimeta drabužius ir rengiasi varžyboms. Taip ir mes šios gavėnios pradžioje – tarsi grįžus dvasiniam pavasariui – kaip kareiviai valome ginklus, kaip valstiečiai galandame pjautuvus, kaip jūreiviai ruošiame savo dvasios laivą atlaikyti beprasmių audrų bangas, kaip keliautojai vėl leidžiamės kelionėn dangaus link ir kaip sportininkai nusimetę drabužius rengiamės kovai“ (Pamokslai Antiochijos tautai, 3). Amen.