Mieli tikintieji, kiekvieną kartą pirmąjį Gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus gundymus dykumoje. Apie juos rašo visos trys sinoptinės Evangelijos. Ką tik išgirdome Evangeliją pagal Matą. Dievo Sūnus nužengė į žemę, tapo žmogumi, kad atkovotų žmoniją iš šėtono spąstų. Pirmajame skaitinyje mums priminta, kaip buvo sugundytas nusidėti pirmasis žmogus. Antrajame skaitinyje apaštalas išgelbėti Paulius patvirtina, kad Jėzus Kristus yra tas, per kurį bus žmones. Girdėjome: „(...) kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“(Rom 5, 18-19). Taigi, Dievo Sūnus nužengė kovai su šėtonu, kad išlaisvintų iš jo pinklių kiekvieną ir tave, ir mane, nes anot Pauliaus „nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“(Rom 5, 12).

Šios dienos Evangelijos žinia, tai Kristaus pasiruošimas kovai prieš šėtoną, pastarojo teritorijoje. Skaitome: „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas“(Mt 5, 1). Dykuma, į kurią Jėzus pasitraukia, pirmiausia yra tylos, neturto vieta, kur žmogus neturi jokios materialios paspirties, atsiduria pagrindinių gyvenimo klausimų akivaizdoje. Kartu dykuma yra ir mirties vieta, nes kur nėra vandens, ten nėra nė gyvybės. Tai taip pat vienatvės vieta, kur žmogus labai stipriai patiria pagundą. Jėzus išeina į dykumą ir yra gundomas palikti Dievo Tėvo nurodytą kelią bei pasukti kitais, lengvesniais ir labiau pasaulietiniais takais.

Jėzus kovodamas su pagundomis kartu ir mus moko, kaip atsispirti joms, kaip nenuklysti nuo teisiojo kelio. Atidžiau pažvelkime į kiekvieną gundymą atskirai. Atkreipkime dėmesį, kaip subtiliai, rafinuotai, tarsi rodydamas rūpestį, šėtonas rezga pinkles. Po 40 dienų trukusio pasninko, be abejonės Jėzus alkanas, ištroškęs ir visiškai išsekęs. Dykumoje nei duonos, nei vandens nėra. Ir štai pasirodo šėtonas. Jis tarsi užjaučia, nori gero. Nors gerai žino, kas Jėzus yra, su pašaipos gaida taria: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“(Mt 5, 3).

Ar ne panašiai šėtonas gundo ir mus? Norėdamas nuvesti mus į nuodėmę ir atitraukti nuo Dievo, jis mėgina pasinaudoti dalykais, kurių mums gyvenime reikia. Jis pasinaudoja mūsų alkiu, kad atitrauktų mus nuo pasninko. Jis pasinaudoja mūsų nuovargiu, kad atitrauktų mus nuo maldos. Jis pasinaudoja daugeliu dalykų, netgi liga. Argi nebūna taip, kad kartais praleidžiu sekmadienio Šv. Mišias, teisindamasis, jog blogai jaučiuosi. Aišku būna, kad iš tiesų rimtai sergu, bet tik rimta liga gali atitraukti mus nuo Dievo įsakymo: „Sekmadienį švęsk!“

Nors Jėzus po 40 dienų pasninko buvo labai išsekęs ir alkanas, bet jis atsispyrė velnio pagundai ir nevalgė. Jėzus ir mus moko į šiuos gundymus trumpai atsakyti: „Parašyta: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“(Mt 5,4).

Antrasis gundymas remiasi net Šventuoju Raštu. Skaitome: „Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenis“(Mt 5, 5-6). Antrajame gundyme šėtonas lyg geranoriškai pataria Jėzui įrodyti, kas Jis esąs, kad žmonės Juo tikėtų.

Šis reikalavimas „įrodyti“ kaip ir pašaipus „jei tu Dievo sūnus“ tęsis per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Nuolat bus reikalaujama padaryti ypatingą stebuklą, patvirtinantį, kas Jis iš tisų yra ar nėra. Prisipažinkime ir mes ne kartą kreipėmės į Dievą, sakydami: „Dieve, jei Tu esi, padaryk tą ir aną.... Jėzus gi mus moko: Negundyk Viešpaties, savo Dievo (Mt5, 7).

Pagaliau trečiasis išbandymas valdžia. Velnias (...) rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didingumą, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“(Mt 5, 8-9). Žmogus dėl valdžios, garbės ir pinigų, kaip liaudyje sakoma, gali dūšia velniui parduoti, tėvo, motinos, vaikų ir draugų išsižadėti arba juos apleisti ir bendrauti tik su tais, kurie jam naudingi. Šėtonas meluoja turintis visą pasaulį. Juk viskas yra Dievo. Gundydamas Jėzų jį pagarbinti, siekia, kad viskas būtų jam (šėtonui) pripažinta. Jėzus būdamas Visatos valdovas, Karalius, kategoriškai atkerta: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“(Mt 5, 10). Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 5, 10).

Mielieji, šiandien mes beveik nekalbame apie velnią ir piktąsias dvasias. Tiesiog patogu apie tai nekalbėti. Tačiau jie egzistuoja, nuolat yra šalia ir mėgina mus sugundyti, nes trokšta, kad mūsų sielos amžinai kentėtų pragare. Tik Jėzus sugeba įžvelgti šėtono gundymo galutinį tikslą ir visą klastą. Tik Jis, būdamas Dievo Sūnus, pajėgia atsilaikyti šėtonui, bet žmogus – ne. Todėl su pasitikėjimu melskime Jo pagalbos, nes jei ne Jis žmogus liktu šėtono valdžioje ir iki šių dienų būtume be išgelbėjimo vilties. Amen.