Šiandien išgirdome pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su samariete prie Jokūbo šulinio. Šis susitikimas iš pirmo žvilgsnio atrodo yra neplanuotas, nei Jėzaus, nei samarietės iš anksto nepramatytas. Jėzus atėjo prie šulinio, nes po ilgos kelionės kaitrioje saulėje buvo išvargęs ir ištroškęs.

Samarietė ateina prie šulinio paprasčiausiai pasisemti vandens. Ir štai tarp jų užsimezga dialogas. Pirmas pradeda Jėzus. Jis užkalbina moterį, kuri jausdamasi bendruomenės atstumta, per patį kaitriausią dienos metą – vidurdienį atėjo prie šulinio. Tokiu metu ji nesitikėjo ką nors čia sutikti, juolab - ištroškusį žydą. Į Jėzaus prašymą: „Duok man gerti“ (Jn 4,7), ji nedraugiškai atkirto: „Kaip gi tu būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Jn 4, 9). Mat moteris žinojo žydų nuostatą samariečių atžvilgiu.

Judėjos žydai samariečius niekino, laikė juos „nešvariais“ ir jų nekentė. Žydai negalėjo nei gerti, nei valgyti iš indo, prie kurio buvo prisilietęs samarietis. Nelengva priklausyti niekinamai ir bejėgei mažumai, todėl moteris taip atšiauriai atkirto Jėzui. Nepaisant moters išankstinės neigiamos nuostatos, Jėzus išliko ramus, draugiškas, netgi pagarbus. Ir tai moterį suglumino, sukėlė sumaištį jos širdyje. Jėzaus žodžiai: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: "Duok man gerti", - rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs! (...) kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn 44, 10. 14), moterį taip sujaudino, kad ji sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau!“ (Jn 4, 15).

Jėzus daugelyje vietų parodo, kad Jam visiškai nesvarbi žmogaus kilmė, jo užimamos pareigos. Jam artimas yra kiekvienas nelaimingas, sužeistas žmogus, kuriam Jis parodo gailestingumą. Šiandien girdėtame įvykyje Jėzus greičiausiai sąmoningai užsuko į žydų atstumtąjį miestą – Samariją. Būdamas Dievas, Jis matomai žinojo, kad prie šulinio ateis nusidėjėlė, per kurios atsivertimą miesto gyventojai patirs Dievo malonę. Jėzui atvėrus moters sielos žaizdas, privertė ją pripažinti Jį esant Mesiju.

Įtikėjusi, moteris pamiršo nesantaiką su bendruomenės nariais, įgavusi drąsos, nuskubėjo į miestą ir paskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?! (Jn 4, 29). Jos liudijimas buvo toks tikras, įkvepiantis, kad „žmonės iš miesto ėjo pas jį“(Jn 4, 30).

Evangelijoje girdėjome, kad daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. (...). Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų“(Jn 4, 39. 41). Tiesiog stebėtina, koks nuostabus evangelisto Jono vedimas į Jėzaus slėpinį. Pirmiausia, jis Jėzų pristato kaip saulės nuvargintą, troškulio iškankintą svetimšalį; vėliau pristato kaip žydą, priklausantį aukštesniam, negu samariečiai sluoksniui, bet nuoširdžiai bendraujantį su nusidėjėle; toliau – kaip pranašą, skaitantį širdies paslaptis; dar toliau – kaip Mesiją, kuris paskelbė apie Dievo garbinimą dvasia ir tiesa; galiausiai – kaip pasaulio Išganytoją, gyvojo vandens dalytoją. Taip žingsnis po žingsnio atpažįstamas Jėzaus Kristaus asmuo, taip gimsta tikėjimas ir troškimas vandens, „trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiuo šventu Gavėnios metu įsižiūrėkite į save, įsiklausykite, išgirskite, ką šiandien Viešpats byloja: „tegul jūsų širdys nebūna storžievės“ (Ps 95, 7-8). Pavargę nuo gyvenimo šurmulio, ištroškę ramybės ir sielos atgaivos, nepraeikite pro vandens versmes, kurias yra paruošęs Viešpats, kad atsigaivinę, džiaugsmingai švęstumėt Viešpaties Prisikėlimo rytą. Amen.