Mielieji, Verbų sekmadienį mes kviečiami išgyventi dvigubą jausmą. Viena vertus Šv. Mišios prasideda mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pagarbinimu psalmių giesmėmis, kurios skelbia džiaugsmą, Jėzui Kristui įžengiant į Jeruzalę.

Evangelijos pagal Matą ištrauka bei iškilminga procesija nukelia į tuos tolimus laikus ir skatina gyvai išgyventi tą įvykį. Turbūt nesunku įsivaizduoti milžinišką minią žmonių, pasitikusią ant asilės į Jeruzalę įjojantį Jėzų. Entuziazmo pagauta minia šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana dangaus aukštybėse!“(Mt 11, 9).

Ar tai neprimena mūsų kelio į laisvės rytą? Kaip tūkstantinės minios įvairiose Lietuvos kampeliuose vieningai skandavo: „Lietuva! Laisvė!“ O į dangų kilo džiaugsmo giesmės, maldos ir mūsų Lietuvos himnas. Deja minios džiaugsmas visada labai trapus ir laikinas.

Antroji Šv. Mišių dalis priminė, tragiškiausią žmonijos istorijos dalį. Įvyko tai, apie ką Jėzus ne kartą kalbėjo mokiniams: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“(Mt 20, 18-19).

Tragiškiausia tai, kad patys artimiausieji žmonės išduos, atsitrauks, paliks Jį vieną sunkiausią akimirką. Šiandien girdėta Evangelija pagal Matą prasideda vieno iš Jėzaus mokinių Judo Iskarijoto išdavyste. Tai mokinys, dažantis duoną viename dubenyje su Jėzumi, vadinasi esantis arčiausiai Jėzaus. Tačiau ar vien tik Judas išdavė Jėzų? Petras taip pat išdavė, net tris kartus Jėzaus išsižadėdamas. Išdavė ir kiti mokiniai, kurie išsilakstė, kai Jėzui labiausiai jų reikėjo.

Ar galim stebėtis tuo, kad aukštųjų kunigų ir seniūnų sukurstyta minia vieningai šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ Kodėl? Kodėl taip staiga viskas apsivertė aukštyn kojom? Kas tai? Baimė, veidmainystė, pavydas? – Viskas kartu, bet labiausia turbūt baimė. Žydų tautos elitas matydami Jėzaus triumfą, išsigando, kad liaudis slysta iš jų rankų. Todėl vedini baimės prarasti įtaką savo žmonėms, nusprendžia atsikratyti jiems pavojingo mokytojo.

Minia, kuri džiaugsmingais šūksniais pasitiko Jėzų Jeruzalėje, matė Jame išvaduotoją iš nekenčiamo romėnų jungo. Tačiau juos sukaustė baimė, kai pamatė aukštųjų kunigų ir valdžios nusiteikimą prieš Jėzų. Pakako tik vieno šūksnio „Ant kryžiaus jį“ ir minios „Osana!“ virto vieningu nuosprendžiu „Ant kryžiaus jį“. Artimiausieji mokiniai taip pat iš baimės apleido Jėzų. Lieka Judo išdavystė. Jos paaiškinti vien baime neįmanoma. Per Paskutiniąją vakarienę Jėzus pasakė: „ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“(Mt 26, 24). Vėliau, kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas žiauriai mirčiai, jis nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė“(Mt27, 4-5).

Šiandien galbūt mes piktinamės ir smerkiame ano meto veikėjus už jų silpnumą, išdavystę, neištikimybę, tačiau turim pažvelgti į save. Kiek kartų buvome neištikimi, kiek kartų esame išdavę, apšmeižę artimus, netgi mylimus žmones. Jėzus yra pasakęs: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“(Mt 25, 40).

Mielieji, skirtingai nei Judas, Petras, pripažinęs savo klaidas, atgailavo ir su pasitikėjimu atsigręžė į Jėzų. Taip ir mes per atgailą išpažinę savo kaltes, su tikėjimu palydėkime mūsų Išganytoją Jo Golgotos keliu. Kartu su Juo išgyvenkime to kelio sunkumus ir gerai įsiminkime tai, ko mus moko Jo kančia, kad jos dėka sugebėtume visada nugalėti piktosios dvasios gundymus. Amen.