Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Dievo Gailestingumo sekmadienis (2020-04-19)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus  homilija

Mieli Marijos radijo klausytojai, brangūs tikintieji, visą pereitą savaitę, pradedant Velyknačiu Evangelijų skaitiniai liudijo Kristaus prisikėlimą ir Jo susitikimus su mokiniais. Kartu mus mokė, kad neįmanoma įtikėti asmeniškai nesusitikus su Prisikėlusiuoju. Visos Evangelijos rašo, kad pirmiausiai priskėlęs Jėzus pasirodo moterims. Kodėl?

 

Viena vertus, ištikimos moterys neišsigando budelių ir to, kas galbūt jų laukia, lydėjo Jėzų iki galo, iki Golgotos, matė žiaurią egzekuciją, regėjo Jėzaus mirtį, matė, kur Jis buvo palaiduotas. Kita vertus, tik mylinčios, pasiaukojančios, gailestingos ir bebaimės širdys sugeba atpažinti Tą, kuris yra daugiau nei žmogus, nei Mokytojas, skelbęs Dievo karalystę. Tik didi meilė gali atpažinti didžią auką iš meilės vardan kitų. Kartu nereikia turėti iliuzijų, kad jos anksti ryte skubėdamos prie kapo, tikėjosi sutikti prisikėlusį Jėzų. Jos kaip ir visi mokiniai dar neturėjo tokio gilaus tikėjimo. Moterys pasibaigus šabui anksti ryte skubėjo prie kapo su kvapiais aliejais, kad galėtų atiduoti paskutinę pagarbą - „Jėzų patepti“ (Mk16, 1).

Svarbiausias jų rūpestis: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“(Mk16, 3). Jos pirmos išgirsta Gerąją naujieną, kurią praneša angelas, sėdintis tuščioje kapo duobėje: „Nenusigąskite! Jūs ieškote Nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“(Mk16, 6), - taip aprašo evangelistas Morkus.

Čia moterys randa tuščią kapą ir išgirsta angelo žodžius. Evangelistas Matas rašo, kad moterys „greitosiomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Joms priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir puolusios žemėn apkabino jo kojas“(Mt 28, 9). Nors Matas nerašo, kad moterys nepažino Jėzaus ar buvo nusigandusios, tačiau Jėzaus ištartas: „Nebijokite!“(Mt 28, 10) liudija, kad moterys apimtos baimės puolė Jėzui po kojų. Ypatingai jaudinantis Jėzaus susitikimas su Marija Magdaliete. Ji stovi viena prie tuščio kapo ir verkia. Ji verkia mylimo Mokytojo, kuris išvadavo ją iš nuodėmių vergijos, pažadino joje didžiąją tyrą meilę.

Štai dabar atėjo aplankyti, pabūti tyloje su mylimuoju, o kapas – tuščias! Nepažinusi Jėzaus, į Jo klausimą: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“(Jn 20, 15a), Marija atsakė taip, kaip atsakytų sielvarto apimta kiekviena moteris: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“(Jn 20, 15b). Tik išgirdusi iki skausmo pažįstamą balsą „„Mariją!“, ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!““. Vienintelę ją Jėzus pavadina vardu. Nesunku įsivaizduoti Marijos džiaugsmą. Jėzaus ištaria: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą“(Jn 20, 17) daug ką pasako.

Tik po Jėzaus susitikimo su moterimis, evangelistai aprašo apaštalų susitikimus su Prisikėlusiuoju. Tačiau ne jie skuba pas Jėzų, bet Jis pats ieško jų. Jis pats ateina pas juos. Taip atsitiko dviem nusigandusiems mokiniams, bėgantiems iš Jeruzalės į Emausą. Jėzus prisiartino prie jų. Matydamas jų sielvartą dėl to, kas įvyko, Jėzus jiems tarė: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“(Lk 24, 26-27). Nors mokinių širdys buvo „užsidegusios“, Jėzų jie pažino tik prie vakarienės stalo, kai „Jis laimino, laužė duoną ir davė jiems“(plg. Lk 24, 30).

Vėliau Jėzus pasirodo apaštalams, kai jie sėdi iš baimės užsidarę aukštutiniame kambaryje. Nors apaštalai jau buvo girdėję džiugią žinią iš moterų, iš Emauso sugrįžusių mokinių, vis dėlto, Jėzui įžengus pro užrakintas duris ir ištarus: „Ramybė jums!“, kaip rašo evangelistas Lukas, mokiniai „virpėdami iš išgąsčio, tarėsi matą dvasią“(Lk24, 37). Jei moterys be jokių ženklų pažino savo Viešpatį, tai mokiniams Jėzus liepė paliesti Jo Kūną, pažvelgti į žaizdas ir „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?““(Lk 24, 41).

Šiandien, Dievo  Gailestingumo sekmadienį , Evangelijos pagal Joną ištrauka aprašo Jėzaus apsilankymą pas apaštalus du kartus. Pirmą kartą jų tarpe nebuvo Tomo. Kai kiti mokiniai jam kalbėjo apie pasirodžiusį Jėzų, Tomas kategoriškai atkirto: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu!“(Jn 20, 25b). Kai po aštuonių dienų Jėzus vėl atsirado apaštalų tarpe ir liepė Tomui paliesti žaizdas, jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“(Jn 20, 28). Į tai Jėzus atsakė, ištardamas ypatingai mus paguodžiančius žodžius: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“(Jn 20, 29).

Taigi, palaiminti visi, kurie įtiki, nors apčiuopiamu būdu nemato Jėzaus. Palaiminti, kurie sutinka Jėzų Eucharistijoje, skaitydami Dievo žodį, girdi Jo balsą tyloje...

Nuoširdžiai kviečiu vienam ar keliese perskaityti ir apmąstyti visus Prisikėlusiojo Jėzaus susitikimus su moterimis, apaštalais. Galbūt tarp jų atpažinsite ir savo asmenišką susitikimą!

Šiandien pradedame trečiąją Velykų savaitę ir Dievo Žodis klausia mūsų, kaip išgyvenome Kristaus Prisikėlimą, kuris nėra mirusiojo atgaivinimas, o kilimas naujam gyvenimui. Ar mes kartu su Kristumi pakilome naujam gyvenimui? Ar atgimėm iš aukštybių?

Neabejotinai tai reiškia pasiryžimą atsisakyti senojo nuodėmingojo gyvenimo, pasirinkti meilės Dievui ir artimajam gyvenimą. Vidinis žmogaus atsinaujinimas šioje Žemėje, tai niekada nesibaigiantis procesas. Kiekvieno žmogaus gimimas iš aukštybių - tai ne vienadienis Jėzui atsidavimas ir pasiaukojimas, bet tai – kasdienės mūsų pastangos Jėzų liudyti ir gyventi taip, kad būtume verti mums pažadėtos Dievo karalystės. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015