Mieli ir brangūs parapijos žmonės ir visi susirinkusieji švęsti padėkos Dievui šventę už Kristų, kuris duonos ir vyno pavidalu šv. Mišių aukoje vienijasi su kiekvienu, kuris tiki Jo žodžiais: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“(Jn 6, 51).

Ką mums reiškia šie Kristaus pasakyti žodžiai? Gal žmogus turi kitokią gyvybę, kuriai reikia kitokios duonos? Tiesa yra ta, kad žmogui nepakanka vien žemiškos duonos, vien materialiosios gerovės. Kur kas labiau jam reikia dėmesio, meilės, bendrystės. Kiek daug žmonių kenčia nuo vienatvės, apleidimo jausmo. Šiandien mes daug girdim apie tai, kaip vyriausybė rūpinasi skurdo bei socialinės atskirties mažinimu, bet labai mažai dėmesio skiria dvasiniams reikalams.

Šiandien prisiminiau labai seniai skaitytą Onorės de Balzako knygą „Eugenija Grandė“. Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir to kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. Romano veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Tais laikais nebuvo nei išmaniųjų mobiliųjų, nei interneto. O toje nuošalioje vietovėje netgi knygų nebuvo. Pagrindinis moterų užsiėmimas – ūkio darbai ir siuvinėjimas. Mergaitės tėvai buvo šalti, atšiaurūs ir susitelkę tik ties ūkio darbais, kad galėtų elementariai pragyventi. Į dukrą jie nekreipė dėmesio, jos niekada nematė kaip žmogaus. Niekas niekada su mergaite nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis ir daugiau nei per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo mergaitės pusbrolis. Pagaliau atsirado žmogus, kuris atkreipė į ją dėmesį, kuris su ja kalbėjosi, kuriam ji jautėsi esanti artima. Po kiek laiko pusbrolis išvažiavo. Tačiau tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo prasme. Ji suseno belaukdama sugrįžtančio pusbrolio. Ji norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę. Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo pamiršti to mažyčio meilės spindulėlio, kuris atsitiktinai nušvito jos gyvenime.

Mielieji, ar susimąstome, kiek žmonių šiandien kenčia ne dėl duonos kąsnio, bet dėl to, kad nepatiria meilės. Kiek daug žmonių patenka į sielvartą ir nusivylimą vien todėl, kad buitiniai reikalai taip užvaldė žmogų, jog visa kita prarado prasmę. Tačiau joks turtas, jokia prabanga neišsprendžia svarbiausio žmogaus klausimo – kam visa tai? Žmonijos istorija byloja apie tai, kaip žmogui reikalingas Dievas. Visi religiniai raštai liudija, kad Dievo klausimas žmogui visada buvo esminis. Kaip anuomet, taip ir šiandien Jėzus mums sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,54). Ar įsivaizduojate, kokią neįkainuojamą dovaną gauname kiekvieną kartą priimdami Kristaus Kūną Eucharistijoje. Nežinau, ką išgyveno tie, kurie Kristaus Kūną turėjo progos paliesti savo rankomis.

Mums, kunigams, tai nenusakoma malonė. Kiekvieną kartą, kai savo kūnu jauti Išganytojo Kūną, išgyveni visą paletę jausmų: jaudulį, meilę, artumą, džiugesį ir viltį, kad Jis tave priima tokį, koks esu, kad Jis niekada nepaliks, nenusisuks, nepasmerks. Jėzaus duodamas valgis ir gėrimas nėra vien tik simboliai – tai pats Jėzus. Valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują dar nereiškia, kad pakanka tik priimti Komuniją. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“(Jn 6, 56), - sako Jėzus. Tai reiškia, kad priimdami Komuniją, mes visiškai susijungiame su Jėzumi, su Jo asmeniu, Jo mąstymu, Jo vertybėmis. Toliau Jėzus sako: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“(Jn 6, 57). Kitaip tariant, Jėzus kviečia sekti Jį, visiškai Jam atsiduoti ir tęsti Jo misiją - skelbti Dievo karalystę.

Klausydami Jėzaus žodžių: „Štai duona, nužengusi iš dangaus!(...). Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“(Jn 6, 58), turėtume susigėsti dėl to, kaip dažnai elgiamės su Jo Kūno ir Kraujo sakramentu. Kartais žvelgiame į Mišias kaip į formalias kulto apeigas. Atsiranda žmonių, kurie abejingai svarsto, eiti ar neiti į Mišias, tarsi tai būtų koks paprastas renginys ar suėjimas. Be Komunijos mūsų gyvenimas su Viešpačiu neįmanomas. Ši dovana duodama ne dėlto, kad kažkaip nusipelnėme. Tai iš tikrųjų yra vargstančių, nusidėjėlių ir alkstančiųjų sakramentas.

Šiandien minim Lietuvai skaudžią, kančios ir neteisybės kupiną praeitį. 1941-ųjų birželio 14-tąją mūsų tauta išgyveno kruvino teroro tragediją. Šalį okupavę sovietai pradėjo pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibiro gilumą. Ten jiems teko labai sunkiai dirbti, išgyventi badą, šaltį ir pažeminimus. Praėjo 76-šešeri metai, tačiau dar išliko prisimenančių tuos kraupius įvykius. Skaudžiausia buvo išgyventi išsiskyrimą su artimaisiais. Tačiau juos stiprino ir išgyventi padėjo malda, tikėjimas ir viltis, kad teisingumas nugalės. Tik meilė Dievui, Tėvynės ilgesys padėjo išsaugoti savo šaknis, savo krikščioniškąją dvasią.

Baigdamas kviečiu širdimi išgyventi ir įsiklausyti į apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“( 1Kor 10, 16–17). Amen.