Mieli ir brangūs tikintieji, nors Sekminėmis baigėsi Šv. Velykų liturginis laikas, dar du sekmadienius, švęsdami Švč. Trejybę ir Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmes, išgyvenome ypatingą velykinį džiaugsmą.

Šiandien dvyliktuoju eiliniu sekmadieniu grįžtame į taip vadinamą eilinį bažnytinį laiką. Tačiau tai nereiškia, kad Eucharistijos šventimas yra mažiau reikšmingas, mažiau džiaugsmingas, mažiau šventiškas. Kiekviena Eucharistija yra Kristaus aukos prisiminimas, džiugus susitikimas su Juo, nes prisikėlęs Jis liko, kaip žadėjo, su mumis iki pasaulio pabaigos. Jis ir toliau savo žodžiu mus moko, rodo kelią į Dievo karalystę. Šiandien Evangelijoje pagal Matą trys kartus išgirdome Jėzaus padrąsinimą: „Nebijokite!“

Šis padrąsinimas visais laikais nuo pat krikščionybės pradžios buvo, yra ir neabejotinai bus aktualus. Istorija liudija, kad pirmieji krikščionys įsidėmėjo šį Kristaus žodį ir parodė ypatingą drąsą liudijant Kristaus prisikėlimą ir Jo Evangeliją. Apaštalų darbuose skaitome apie Steponą, pirmąjį kankinį už Kristų. Taip pat randame, kad žydai apaštalams draudė skelbti Jėzaus Evangeliją. Petras su Jonu į jų grasinimus atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję” (Apd 4, 19). Net Šv. Paulius, kol pats Kristus jo nepašaukė savo tarnybai, pradžioje persekiojo pirmuosius krikščionis. Vėliau valdant žiauriam tironui Neronui, apaštalas Petras buvo nukryžiuotas, Pauliui – nukirsta galva, daug krikščionių gyvi sudeginti, kiti cirko arenose laukinių žvėrių sudraskyti. Tačiau krikščionys nepabūgo pavojų. Juos drąsino Kristaus paraginimas: „Nebijokite!” Daugelis mūsų galim paliudyti, kaip netolimoje praeityje komunistai dėl tikėjimo persekiojo, kankino, sodino į kalėjimus, trėmė į Sibiro gilumą ne tik mūsų tautiečius, bet ir kitų okupuotų kraštų žmones.

Šiandien tai vienur, tai kitur vyksta atviri išpuoliai prieš krikščionys, tačiau neabejotinai juos lydi Kristaus padrąsinimas „Nebijokite!“ ir krikščionių skaičius net musulmoniškuose kraštuose nesiliauja augęs. Atrodytų, kad šiandien mes esame saugūs: galim laisvai išpažinti tikėjimą, laisvai lankytis Šv. Mišiose, mūsų niekas nepersekioja. Tačiau atidžiau pažvelgus, matome, jog žemiškąjį gyvenimą lemia politikai, mokslininkai, biznieriai, netgi nusikaltėliai. Atrodytų, kad mes šių dienų pasaulyje esame maži ir nereikšmingi. Todėl kaip pirmuosius apaštalus taip ir mus Kristus drąsina be baimės skelbti Dievo žodį. „Nebijokite žmonių. Juk nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų”(Mt10, 26-27), - girdėjome Evangelijoje.