Mieli tikintieji, skaitydamas šią Evangelijos pagal Matą vietą, prisimenu Evangelijos pagal Joną 6-ojo skyriaus pabaigą. Ten Jėzus kalba apie gyvybės duoną: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną gyvens per amžius.(...). Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“(Jn 6, 51. 60). Tą patį greičiausiai ne vienas mūsų išgyvename, kai skaitome arba girdime šios dienos Evangeliją.

Popiežius Pranciškus komentuodamas šią Evangelijos vietą, kalbėjo: „Kai kurie žmonės yra įsitikinę, jog Jėzus, jų lauktasis Mesijas, turi kalbėti ir elgtis taip, kad Jo misija iškart būtų sėkminga. Ir čia jie klysta: jie neteisingai suvokia Mesijo pašaukimą! Netgi mokiniams sunku suprasti Jėzaus žodžius.“ „Tačiau iš tiesų mokiniai gerai suprato Jėzaus kalbą“, –toliau sako popiežius Pranciškus. „Jie taip gerai ją suprato, kad nenorėjo jos klausytis, nes ta kalba sukėlė mąstysenos krizę. Jėzaus žodžiai visada sukelia krizę, ypač pasaulio dvasios, supasaulėjimo akivaizdoje. Tačiau Jis pasiūlo ir raktą, padedantį įveikti sunkumus. Šį raktą sudaro trys elementai. Pirma – tai dieviškoji Jėzaus kilmė: Jėzus nužengė iš dangaus ir sugrįš „kur jis buvo pirmiau“.

Antra – Jėzaus žodžius įmanoma suprasti tik padedant Šventajai Dvasiai, kuri „teikia gyvybę“. Tik Šventosios Dvasios dėka įmanoma pažinti Jėzų. Trečia – pagrindinė Jo žodžių nesupratimo priežastis yra tikėjimo stoka: „Kai kurie iš jūsų netiki.“ Ir iš tiesų, „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė“. Nors ir matydamas, kad kai kurie mokiniai Jį palieka, Jėzus nenuolaidžiauja ir nesušvelnina savo žodžių, bet, priešingai, klausdamas Dvylikos „gal ir jūs norite pasitraukti?“ skatina aiškiai apsispręsti būti su Juo arba trauktis.“ – taip kalbėjo Šventasis Tėvas. (Pop. Pranciškus,2015 m. rugpjūčio 23 d.).

Šio sekmadienio Evangelijos žodžiai vėl nuskambėjo provokuojančiai: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.“(Mt 10, 37). Atrodytų, kad tikintysis turi pasirinkti: mylėti Viešpatį arba savo tėvus, artimuosius ir visa kita pasaulyje. Tai turėjo šokiruoti mokinius, nes jie gyveno Senojo Testamento laikais, vadovaudamiesi Mozės Įstatymu, kur tėvus gerbti ir mylėti, taip pat brolius ir seseris liepia pats Dievas. Kristus gi yra pasakęs, kad atėjo ne pakeisti Įstatymo, bet jo įvykdyti. Tai kodėl toks kategoriškas reikalavimas? Pirmiausia, kad nė prie nieko neprisirištume, į viską žvelgtume Dievo šviesoje. Kitaip tariant, mylėti tėvus, brolius ir seseris, tačiau pirmiau reikia prisiminti Viešpatį ir į pasaulį žvelgti jo akimis. Mums reikia Jėzaus, reikia būti su Juo, maitintis prie Jo stalo amžinojo gyvenimo žodžiais. Tikėti Jėzų – tai statyti Jį į savo gyvenimo centrą, kad jis būtų mūsų gyvenimo prasmė.

Antroji Jėzus ištarmė: „ Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 38-39), - nemažiau gluminanti ir bauginanti. Kryžius yra neišvengiamas, nes būtent per jį gimsta prisikėlimas. Prisikėlimas ne fiziniam džiaugsmui, labai geram jausmui, o gyvenimo atidavimo kitam džiaugsmas. Tai prisikėlimas, kuris gimsta, kai supranti, kad gyvybės negali išsaugoti, bet gali ją prarasti dėl kito. Ir verta taip daryti, nes tik tuomet ateina gyvenimo atradimas, Jėzaus meilės atradimas.

Pavyzdžiu mums gali būti apaštalas Paulius, kurio laukė puiki karjera, šlovė, garbė, prabanga, pripažinimas, aukštos pareigos, bet dėl Kristaus jis visko atsisakė, kad galėtų sekti paskui Jį. Jėzus visame kame tapo jo Viešpačiu. Jis nieko nenorėjo daryti be Jėzaus; visa kita jis laikė sąšlavomis. Bendrystė su Jėzumi Pauliui tapo svarbesnė už visa kita. Laiške galatams jis prisipažįsta: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“(Gal 2, 20). Daugiau jokių kitų dievų, jokių žmonių, mirusių ar gyvų, niekam nepriklausė jo padėka ir prašymai, tik Jėzui. Dievas galėjo per jį padaryti didelių dalykų, nes jis ieškojo vien Dievo šlovės.

Šventasis Tėvas kviečia kiekvieną savęs paklausti: „Kas man yra Jėzus? Vardas? Idėja? Istorinė asmenybė? Ar tas, kuris mane myli, už mane atidavė gyvybę ir keliauja kartu su manimi? Kas tau yra Jėzus? Ar tu esi su Jėzumi? Ar stengiesi geriau susipažinti su Jo mokymu? Ar kasdien skaitai Evangeliją, kad geriau Jį pažintum?“ (Pop. Pranciškus, 2015 m. rugpjūčio 23 d.). Mieli ir brangūs, Dievas ir per mus gali padaryti didelių dalykų, jei tik statysime Jį į pirmą vietą, jei būsime Kristaus taip giliai persmelkti, jog Jis taps mums gyvybiškai svarbus ir be Jo mes nieko daugiau nebenorėsime. Amen.