Mieli tikintieji, šį sekmadienį šv. Mišių liturgijoje toliau skaitome Evangelijos pagal Matą tryliktąjį skyrių. Pereitą sekmadienį skaitėme Jėzaus palyginimą apie dosnųjį sėjėją, sėjantį sėklas į skirtingas širdies dirvas.

Šiandien vėl išgirdome palyginimą apie sėją. Tačiau dabar išgirdome, kad žmogus „pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės“(Mt 13, 24-26).

Taip mes sužinome, jog ir geroje žemėje šalia sudygusių gerų sėklų auga ir raugės. Sėklos sudygsta ir auga greta. Matome, kad net pati geriausia sėkla – Dievo žodžio sėkla – neatsilaiko ir gali būti nustelbta piktžolių. Kitaip tariant žmogaus širdyje šalia Dangaus karalystės Žodžio sėklų auga ir erškėčiai, kurie gali nustelbti gerą derlių. Tarnai, pamatę kas atsitiko, šeimininkui pasisiūlė:"Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime". Jis atsakė: "Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai"(Mt 13, 28-30). Mat, kol augalai bręsta, labai sunku rauges atskirti nuo kviečių, tačiau subrendusių raugių grūdai yra juodi, turi kenksmingų medžiagų. Kartu sumalus kviečių ir šalia augusių raugių grūdus bus sugadinti visi miltai. Taip ir žmogaus širdyje šalia Žmogaus Sūnaus pasėtų gerų sėklų, priešas - velnias, sėja rauges. Raugių šaknys yra persipynusios su kviečių šaknimis.

Štai kodėl Jėzus draudžia jas rauti – kad kartu neišrautume ir Dievo pasėtų dalykų. Palyginime Jėzus pasakė: „Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: "Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną". Taigi iki pjūties raugės augs kartu su kviečiais, o tai reiškia, jog iki pasaulio pabaigos kartu bus ir gerieji, ir piktieji. Per visą istoriją nebuvo tobulų bendruomenių. Tačiau pats Jėzus neskatina rauti raugių. Galbūt, kaip sako Augustinas, „kas šiandien raugės, rytoj gali tapti kviečiais“? Tačiau šis palyginimas moko ir teikia viltį, kad tokia situacija tęsis ne amžinai. Ateis diena, kai raugės – piktojo vaikai – bus atskirti nuo tikrų tikinčiųjų – Karalystės vaikų.

Pamąstykime, kokias išvadas galėtume padaryti, išgirdę šios dienos Dievo Žodį? Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad ir kokie geri buvo tarnų norai, raugės vis tiek atsirado. Todėl turime kiek įmanoma budėti, saugotis ir neleisti į mūsų širdis pakliūti blogoms sėkloms. Todėl čia labai svarbi sąžinės sąskaita – nuoširdus savo širdies ištyrimas, išpažintis ir atgaila. Antra. Šiuo palyginimu Jėzus mus moko kantrybės, atleidimo ir meilės vienas kitam. Jis kviečia neskubėti teisti sudygusių raugių brolio ar sesers gyvenime. Juk mumyse taip pat šalia gerų dalykų prisėta ir blogų. Kai kurias piktžoles, galbūt širdyje pasėjo gyvenime patirta neteisybė, įžeidimai, nusivylimai, įvairios kitos nuoskaudos, nuodėmės, vidiniai sužalojimai. Jos galbūt atsirado žymiai anksčiau, dar nepažinus Dievo Žodžio.

Kitas įgijome vėliau, net jau eidami krikščionišku keliu. Mes turime būti budrūs, nes mūsų priešas nesnaudžia. Juk ir palyginime pasakyta, kad raugės buvo pasėtos žmonėms miegant, tai yra jiems nebudint. Ir trečia. Nors palyginimas nenusako, kaip mums elgtis su blogiu, tačiau esame raginami apie tai mąstyti. Iš vienos pusės, negalime be išlygų toleruoti bet kokio blogio, tačiau išnaikinti visą egzistuojantį blogį pasaulyje – ne mūsų tikslas ir ne mūsų valioje. Tai darys Teisėjas paskutiniąją Teismo dieną. Amen.