Dievas sako, jog mes, žmonės, praleidžiame gyvenimą, iššvaistydami išteklius, laiką, vaikydamiesi nepasotinamų tikslų, negalinčių teikti ramybės, aiškumo ir džiaugsmo. Mūsų tikslai yra turtai, už kuriuos mokame sidabru, savo uždarbiu, mus domina vien malonumai, planai, nukreipti tik į mus pačius.

Dievas mums liepia ieškoti kitko. Būtent ko? Toje pačioje Izaijo ištraukoje randame atsakymą: „Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą“(Iz55, 3). Taigi pirmiausia reikia ieškoti Dievo žodžio. Tai yra kiekvieno žmogaus gyvenimo pamatas. Evangelijos pagal Matą skaitinys tęsia šią mintį. Nors Jėzus po Jono Krikštytojo kankinystės pasitraukia į dykumą, į vienumą, kad apmąstytų, pasimelstų, sužinojusios minios „pėsčiomis nusekė paskui“(Mt 14, 13). Žmonės troško išgirsti Jo žodžių ir tikėjo, kad Jėzus išvaduos juos iš slegiančių fizinių bei dvasinių kančių. Kai Jėzus „pamatė daugybę žmonių, Jam pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius“(Mt14, 14).

Visą dieną Jėzus mokė, o susirinkusieji klausėsi Jo žodžio. „Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“(Mt14, 15). Tai nereiškia, kad Jėzus prašo savo mokinių padaryti stebuklą. Jis prašo padaryta tai, ką jie gali: sudėti bendrai, ką kiekvienas turi, ir tai padalinti.

Stebuklas prasideda nuo to, kad bendrai sudedami turėti penki kepaliukai duonos ir dvi žuvys, tai yra nuo aukos to žmogaus, kuris buvo atsinešęs maisto sau valgyti. Evangelijoje pagal Joną skaitome, jog berniukas juos turėjo, Evangelijoje pagal Luką mokiniai patikrinę atrado, o kitose dvejose Evangelijose patys mokiniai turėjo penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Taigi stebuklo pradžia – dalijimasis tuo, ką vieni turi su tais, kurie galbūt nieko neturi.

Pirmaisiais Bažnyčios amžiais, švenčiant Eucharistiją, kai buvo dalinama Komunija, būdavo tiesiog bendruomeninės vaišės, kai visi atsineša tai ką turi ir dalindamiesi tuo broliškai valgo prie bendro stalo. Vėliau apaštalas Paulius korintiečiams priekaištauja: „ Aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga.(...). Jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. (...).O gal norite paniekinti Dievo bendriją ir sugėdinti nepasiturinčius?“(1Kor 11, 17.20. 22).

Jėzus trokšta, kad ir šiandien žmonės dalintųsi tuo, ką turi su stokojančiais. Deja, turintys daug, netgi su pertekliumi, užuot išdaliję kitiems, kurie alksta, laikosi sau. Kai kada jie netgi naikina šias gėrybes siekdami išlaikyti rinkos kainą. Tuo tarpu kiti miršta badu. Apaštalo Pauliaus priekaištai skirti ir šių laikų galingiesiems, gyvenantiems vien sau. Tikrasis stebuklas įvyksta, kai Jėzus „paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pilnų pintinių“(Mt14, 19).

Stebuklą lydi trys veiksmai: Kristus laimino maistą, laužė atneštą duoną ir davė mokiniams išdalinti žmonėms. Kai visi pavalgė, liepė surinkti likučius. Taip mes gauname trys pamokas. Pirma – laimindamas maistą, Kristus parodė mums pavyzdį, kad prieš valgį dera šlovinti ir dėkoti Dievui. Antra – maistu dalintis su visais, kurie alksta, trokšta, kurie stokoja ir laukia dėmesio. Trečia – maisto nešvaistyti, neišmesti, o kruopščiai surinkti ir galbūt atiduoti tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių negalėjo dalyvauti prie bendro stalo.

Galima įžvelgti ir dar vieną dalyką. Jeigu turimi penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys būtų iš karto nešami žmonėms, tai akivaizdu, kad visi taip ir būtų likę alkani. Tačiau jie yra atnešami Jėzui, ir iš Jėzaus rankų mokiniai dalija žmonėms. Taip pasiekiamas tikslas: turimu trupučiu pamaitinama minia ir net lieka dvylika pintinių duonos gabaliukų.

Mielieji, mes dažnai mąstome, jog turime labai nedaug, kad galėtume patenkinti meilės, vilties, alkio ištroškusių žmonių. Evangelija mus moko, jei tą truputį, kurį turime, nunešame Viešpačiui ir po to bandome padalyti, tada šis truputis tampa pakankamas ir jo netgi dar lieka. Kaip tai suprasti, kaip tai padaryti? Bažnyčia dažnai kviečia dalyvauti įvairiose labdaros akcijose. Mūsų parapijoje veikia Carito sriubos valgykla, kurioje šaltuoju periodu maitinasi apie 600 vargšų. Taigi jūsų parodytas širdies jautrumas, gerumas, atneštas truputis gali padėti daugeliui. Kažkas yra taikliai pastebėjęs, jog Biblijos moralas paprastas: kuo mažiau savininkiškumo jausmo mumyse, tuo daugiau mums visko priklauso. „Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims.“, – rašo garsusis Seneka. Amen.