Mieli tikintieji, šios dienos Evangelijos ištrauka seka tuoj pat po stebuklo, kai Jėzus penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitino penkiatūkstantinę minią. Jei atidžiai skaitome Šventąjį Raštą, bent Evangelijas, tai pastebime, po parodytos Dievo malonės, vadinamos stebuklu, tuoj seka išbandymas, tarsi Dievas norėtų patikrinti ant kiek sustiprėjo žmonių tikėjimas, pasitikėjimas Jo galia.

Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose apstu tokių išbandymų. Šiandien priminsiu tik du panašius įvykius aprašytus Evangelijose. Pirmasis, kai Jėzus pasakęs ne vieną palyginimą apie Dangaus karalystę, liepė mokiniams irtis į kitą krantą ir plaukė kartu su jais. Staiga kilo didžiulė audra, o Jėzus valties gale ramiai miegojo. Išsigandę mokiniai ėmė šaukti: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“(Mk 4, 38b). Jėzus, nutildęs audrą, mokiniams priekaištavo: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?“(Mk 4, 40). Taip mokiniai parodė savo silpną tikėjimą ir tai, jog nesuprato Jėzaus skelbiamo Žodžio, nesuprato Jėzaus dieviškosios prigimties. Kitas išbandymas aprašytas šios dienos Evangelijoje. Po stebuklingo duonos padauginimo „Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią“(Mt 14, 22).

Panaši, kaip pirmoji situacija, tik šį kartą mokiniai išplaukia vieni, be Jėzaus. Dabar po pamaitinimo dykumoje, ateina išbandymas, ar mokiniai suprato duonos padauginimo ir pasidalijimo prasmę. Tai, kad mokiniai neatpažino šėlstančios jūros bangomis ateinančio Jėzaus ir palaikė Jį šmėkla rodo, kad mokiniai vis dar nieko nesuprato, jų širdys vis dar lieka užkietėjusios, silpno tokėjimo. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“(Mt 14, 27). Tai didis padrąsinimas visiems mums, nuoširdžiai tikintiems Jėzų.

Kaip pastebime, Jėzus ne iš karto atsirado prie mokinių. Jis leido jiems kurį laiką pakovoti su audringomis bangomis. Taip ir mums Jėzus kartais leidžia kurį laiką būti išmėgintiems gyvenimo audrų. Jis ne iš karto ateina į pagalbą, kaip mums to norėtųsi. Tačiau mes nė akimirkai neturim suabejoti tuo, kad viskas paklūsta Jėzui ir reikiamu momentu Jis tikrai padės. Šiame stebukle mes turim įžvelgti, kokią galią gali suteikti Jėzus Jį tikintiesiems. Kai Petras dar vis abejodamas ištarė: „„Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“, Jėzus atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus“(Mt 14, 28-29). Koks nuostabus Jėzaus dieviškumo įrodymas! Jau paties Jėzaus žengimas šėlstančiomis bangomis žmogaus ribotam protui yra sunkiai suvokiamas stebuklas. Bet suteikti galią tą patį padaryti silpnam, dar vis abejojančiam Petrui – dar didesnis stebuklas.

Žavi ir Petro drąsa – jis išlipa iš valties ir eina link Jėzaus! Deja, nukreipęs akis nuo Jėzaus, „pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjo skęsti“ (Mt14, 30a). Mielieji, ši vieta parodo mums, kad nepakanka sakyti, jog esu tikintis, nuoširdžiai meldžiuosi, adoruoju, dažnai dalyvauju Eucharistijoje, priimu sakramentus. Bet kaip aš elgiuosi išbandymų akivaizdoje? Galbūt tomis valandomis į šalį nukreipiu akis nuo Jėzaus ir tuomet išsigąstų, prarandu viltį, ramybę. Kitaip tariant pradedu kaip Petras skęsti... Tačiau vos tik Petras ėmė šauktis: „„Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30b), Jėzus ištiesė ranką ir išgelbėjo jį, švelniai papriekaištavęs: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 31b).

Atsiminkime, Jėzus tas pats buvo vakar, tas pats yra šiandien ir tas pats bus per amžius. Kiekvienas, kuris atsidūręs mirtino pavojaus akivaizdoje šaukiasi Dievo, sulaukia Jo pagalbos. Tačiau kaip sunku šiame žemiškajame gyvenime įtikėti ir pasitikėti Dievu. Dažniausiai žmogus šaukiasi Dievo, išbandęs visas kitas priemones. Kodėl šiandieniniam žmogui taip sunku įtikėti į Dievo galią, kodėl taip sunku pasitikėti Juo ir pavesti Jam priklausantį savo gyvenimą? Tai neleidžia padaryti žmogaus prieraišumas prie žemiškųjų turtų, vardan kurių plušame nuo ryto iki vakaro; tai žmogaus egoizmas, savanaudiškumas, pavydas ir daugelis kitų žmogiškųjų aistrų. Visa tai prilygsta audroms, ugniai ir žemės drebėjimui, apie kuriuos girdėjome pirmame skaitinyje.

Persekiojamas pranašas Elijas šaukėsi Dievo pagalbos. Ir kaip girdėjome skaitinyje „Viešpats praėjo“, tačiau Jis „nebuvo vėtroje“, „nebuvo žemės drebėjime“, „nebuvo ugnyje“, Jis atsirado, kai „prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas“ (1 Kar 19,11-13). Kai Jėzus įlipo į valtį, vėjas taip pat nurimo ir tuomet „Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!““(Mt 14, 33). Nuoširdžia malda prašykime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad sustiprintų tikėjimą, suteiktų drąsos nepabūgti gyvenimo audrų ir tvirtai žengti keliu vedančiu pas Jį. Amen