Mieli ir brangūs tikintieji, šiandien švenčiame vieną iš svarbiausių, šviesią viltį teikiančių švenčių, skirtų Švč. Mergelei Marijai, – jos paėmimą į Dangų. Kristaus Motina su siela ir kūnu buvo paimta į Dangų, į amžinojo gyvenimo šlovę. Būdama artimoje bendrystėje su Dievu ir savo Sūnumi Jėzumi, ji užtaria mus ir neabejotinai dalyvauja sutinkant mus prie Dangaus karalystės vartų. Kiekvieną kartą švenčiant Eucharistiją, skirtą Švč. M. Marijai paminėti, turim progos prisiminti jos nuopelnus, dalyvaujant žmonijos išganyme.

Švč. Mergelė Marija nuo krikščionybės atsiradimo yra gerbiama ne tik liturgijoje, bet ir skulptūroje bei tapyboje, muzikoje, giesmėse ir poezijoje. Nė viena kita moteris nebuvo tiek vaizduojama, tiek kontempliuojama ir apdainuota, nė į vieną kitą nebuvo taip dažnai kreipiamasi užtarimo, kaip į Mariją! Pamaldumas į Švč. M. Mariją giliai įsišaknijęs kiekvieno tikinčiojo širdyje, nes kiekvienas tiki, kad per ją artėjama prie jos Sūnaus Jėzaus, kuris yra tarpininkas tarp savo Tėvo ir žmogaus.

Šventasis Jonas Paulius II viename apaštališkajame laiške yra parašęs: „Marijos gautos malonės pilnatvvė tuo pačiu metu reiškia visišką tobulumą to, kas yra būdinga moteriai, to, kas yra moteriška. “ (apaštališkais laiškas Mulieris dignitatem 5, 11). Iš tiesų Marija buvo, yra ir visą laiką bus geriausias pavyzdys visoms visų laikų ir kraštų moterims.

Šios dienos skaitinys iš Evangelijos pagal Luką pasakoja apie Mariją, kuri atvyksta pas senyvo amžiaus giminaitę Elzbietą, stebuklingai pradėjusią lauktis sūnaus. Elzbieta Mariją pasveikino žodžiais: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ (Lk 1, 45). Tikėjimas yra svarbiausias Marijos bruožas. Būdama giliai tikinti ir besąlygiškai pasitikinti Dievu, ji drąsiai priėmė iššūkį, kurį pranešė Dievo pasiuntinys, - tapti Dievo Sūnaus Motina. Kupina džiaugsmo, meilės ir Šventosios Dvasios ji atvyksta pas Elzbietą, kad abi kartu pasidalintų ir pasidžiaugtų savo netikėtai gautomis malonėmis. Evangelijoje girdėjome: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „(...). Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“(Lk 1, 41. 43). Šie žodžiai nuostabiai tiko tai, kuri buvo apdovanota išskirtine malone – savo įsčiose nešioti Išganytoją, Gelbėtoją.

Popiežius Pranciškus, prieš keletą metų per šią iškilmę kalbėjo: „Per šį Šventosios Dvasios kupiną susitikimą Marija išreiškia savo džiaugsmą Magnificat giesmės žodžiais, nes supranta reikšmę tų didžių dalykų, kurie vyksta jos gyvenime, – per ją išsipildo jos tautos laukimas. Evangelija taip pat mums parodo pačią didžiausią Marijos didybės ir laimės priežastį – tikėjimą.

Elzbieta Mariją pasveikino žodžiais: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Tikėjimas yra Marijos istorijos širdis. Ji yra tikinti, didi tikinčioji, ji žino ir pasako, kad istorijoje vyrauja galingųjų prievarta, turtingųjų puikybė, išpuikusiųjų arogancija. Tačiau Marija taip pat tiki ir skelbia, kad Dievas nepalieka savo vaikų vienų, kuklių ir neturtingų, jiems pagelbsti su gailestingumu, su rūpesčiu, nuversdamas galinguosius nuo jų sostų.

Toks yra mūsų Motinos tikėjimas, toks yra Marijos tikėjimas“, - kalbėjo Šventasis Tėvas ir tęsė: „ Dievo Motinos giesmė leidžia mums suprasti istorijos prasmę: jei Dievo gailestingumas yra istorijos variklis, tai sugedimo kape negali patirti ta, kuri pagimdė Gyvybės Viešpatį. Ir tai pasakytina ne vien apie Mariją.Dideli dalykai, kuriuos Visagalis padarė per ją, yra susiję ir su mumis, jie kalba ir apie mūsų gyvenimo kelionę, primena mūsų laukiantį kelio tikslą – Tėvo namus.

Mūsų gyvenimas, žvelgiant į Dangun paimtąją Mariją, yra ne beprasmis klaidžiojimas, o piligrimystė, kuri, nepaisant visų kančių ir neaiškumų, turi tikslą: Tėvo namus, kuriuose esame laukiami su meile. Gražu yra galvoti apie tai, kad turime Tėvą, kuris mūsų laukia su meile, kad mūsų Motina Marija jau yra ten ir mūsų laukia su meile.“ (Popiežius Pranciškus, 2018, rugpjūčio 15 d.). Taip kalbėjo popiežius Pranciškus šios iškilmės proga.

Mielieji, noriu atkreipti dėmesį, kad svarbiausias vaidmuo tenka Šventajai Dvasiai, kuri yra didžiausia Dievo dovana kiekvienam. Dėka jos galim išgyventi Jėzaus artumą ir Jo karalystės galią. Jonas pajuto Šventosios Dvasios galią dar būdamas motinos įsčiose. Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios po kūdikio pradėjimo, išgirdusi Marijos pasveikinimą. Marija – dar prieš Dievo Sūnaus pradėjimą, kai Viešpaties angelas pranešė jai apie Dievo planą.

Mes gavome Šventąją Dvasią per krikštą ir turime prašyti, kad ji padėtų mums mūsų gyvenimo kasdienybėje. Mielieji, visada su meile žvelkime į Mariją ir prašykime jos pažvelgti į mus savo gailestingomis akimis bei parodytų kelią pas Jėzų, savo garbingą mylimąjį Sūnų. Amen.