Mieli tikintieji, Šv. Rašte, kaip ir gyvenime, gausu prašymų, maldavimų, kad Viešpats pasigailėtų, padėtų. Senajame Testamente Dievas yra teisingas, pasiruošęs nubausti už nepaklusnumą, nuodėmingą gyvenimą netgi ištisus miestus, tautas. Prisiminkime Sodomos ir Gomoros miestus, kurie buvo sunaikinti dėl ištvirkavimo, nesilaikymo Dievo Įstatymų. Tuo tarpu Jis atsisako savo ketinimų bausti Ninivės miesto gyventojų, atsižvelgdamas į jų maldavimus, atgailą.

Naujajame Testamente Jėzus skelbia apie Dievo meilę ir gailestingumą. Žmogus taip pat kviečiamas vien meilei, vien tikėjimui ir pasitikėjimui Dievu. Deja, žmogus dažniausiai prisimena Dievą ir kreipiasi į Jį kančios, ligos, nelaimės atveju. Kai žmogui viskas sekasi gerai, kai jis be vargo naudojasi gyvenimo malonumais, jam atrodo, kad jis visagalis, kad viską gali laimėti pats. Sėkmės atveju žmogus pamiršta, kad viską gavo iš Dievo – gyvybę, talentus, mąstymą ir viską, kas leidžia jam naudotis žemiškomis gėrybėmis, kurias taip pat padovanojo Dievas.

Kartais mums atrodo, kad Dievas yra tarsi mūsų pageidavimų, mūsų norų vykdytojas – paprašei ir Jis viską padaro. Mes netgi norėtume viską gauti tą pačią akimirką, be kažkokių ypatingų pastangų. Deja, taip nėra.

Tai parodo ir šios dienos Evangelijos ištrauka iš Evangelijos pagal Matą. Veiksmas vyksta Tyro ir Sidono srityje – pagonių krašte. Tai, kad prie Jėzaus „iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“(Mt 15, 22), parodo, kad garsas apie Jėzų buvo pasklidęs, net pagonių krašte. Moteris veržėsi prie Kristaus, giliai širdyje tikėdama, kad Jis gali padėti jos sergančiai dukrai. O kaipgi elgėsi Kristus? Iš pradžių Jis tarsi nematė ir negirdėjo moters.

Pagaliau mokinių prašomas, Jis pažvelgė į ją ir tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“(Mt 15,26). Mums, XXI amžiaus žmonėms, keistai atrodo šis Jėzaus pasakymas. Bet anais laikais taip atsakyti kanaanietei buvo natūralu. „Šunys“ buvo laikomi blogio, netyrumo simboliu. Todėl kanaanietei turėjo būti aišku, kad ji laikoma nusidėjėle ir nėra jai vilties sulaukti pagalbos. Atrodytų Jėzus prieštarauja savo paties nuostatai. Juk Jis kviečia į atgailą visus, Jis skelbia visiems, kad yra kelias į išganymą. Tad kodėl taip negailestingai elgiasi šiuo atveju? Atsakymas labai paprastas. Jis troško, kad moteris savo ištverme pagilintų tikėjimą. Taip dažniausiai Dievas elgiasi su kiekvienu, kuris atsigręžia į Jį, kreipiasi pagalbos. P

Pirmiausia Jis siekia pritraukti žmogų prie savęs, pagilinti jo tikėjimą. Kanaanietė moteris pademonstravo tikėjimo, kantrybės ir atkaklumo pavyzdį. Jos niekas negalėjo sulaikyti. Ji greičiausiai gerai nesuprato, kas iš tikrųjų yra Jėzus, tik iš nuogirdų girdėjo apie Jo daromus stebuklus, tačiau ji pasitikėjo Juo visa širdimi. Jėzus jai buvo visa viltis ir todėl ji išdrįso į grubų Jo atsakymą nuolankiai atsiliepti: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo” (Mt 15, 27).Jos atkaklumas, jos nuoširdus pasitikėjimas buvo įvertintas ir ji išgirdo palaimingus žodžius: „ O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“(Mt 15,28).

Mielieji, kanaanietė buvo antroji, kuri išgirdo Jėzaus žodžius: „Didis tavo tikėjimas“. Pirmasis buvo šimtininkas, kuris Jėzui sutikus pagydyti tarną, pasakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“(Mt 8,8). Įsidėmėtina, kad abu buvo pagonys, kurie tikinčiųjų žydų buvo laikomi nešvariais, prilyginami „šunyčiams“.

Tai dar kartą parodo, kad Dievo akivaizdoje visi lygūs, visi, kurie tiki, kurie yra nuolankūs, kantrūs ir ištvermingi maldoje. Taigi mielieji, jei turime prašymą, jei kreipiamės į Dievą, visada prisiminkime dvi pagrindines dorybes: nuolankumą ir atkaklumą, kurios išryškėjo ypač kanaanietės prašyme. Taip pat įsidėmėtina tai, jog Jėzus pirmiausia bandė moterį, norėdamas įsitikinti, ar ji rimtai nusiteikusi, ar ji turi tikrą tikėjimą, ar ji pasirengusi paklusti Dievui? Taip ir mes, mielieji, nesistenkim nupiginti Dievo: Jo paprašei ir Jis tuojau pat padaro, ko mums reikia. Jėzus atsišaukė į moters prašymą ne dėl jos įkyrumo, bet dėlto, kad ji parodė nuolankų tikėjimą.

Ir pabaigai vieno mistiko, poeto mintis, kurią verta įsidėmėti: „Mes Dievo prašome, kas mums patinka, o Dievas mums duoda tai, ko mums reikia“( Leonas Bloy). Amen.