Mieli tikintieji, greičiausiai ne vieną glumina šios dienos Evangelijos pagal Matą ištrauka. Mūsų žmogiškoji buhalterija, grindžiama teisingumu, pagal kurį žmogus už savo darbą privalo gauti deramą atlyginimą. Darbdavys privalo tiek sumokėti, kiek samdinys atliko naudingo darbo. Todėl palyginime pateiktas pavyzdys verčia stebėtis neteisingu atlygiu ir neabejotinai pritariame darbininkui, kuris išsakė priekaištą šeimininkui: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą“(Mt20, 12).

Norint suprasti šį palyginimą reikia atkreipti dėmesį į tai, jog Jėzus pirmiausia sako: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“(Mt 20, 1). Vadinasi, kalba yra ne šiaip apie darbą konkrečioje žemiškojo vietoje – vynuogyne, bet apie darbą vynuogyne, kurio šeimininkas yra pats Dievas, pas kurį galioja kitokia buhalterija – ne tik teisingumo, bet ir meilės. Šiuo palyginimu Jėzus nori parodyti tai, kad Dievui brangus kiekvienas žmogus, tiek aktyvus darbštuolis Bažnyčioje, stropus Šv. Mišių lankytojas, adoruotojas, daug besimeldžiantis, tiek nutolęs, atšalęs arba visai nepažįstantys Dievo meilės. Dievas iš meilės, iš savo gerumo ir gailestingumo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro eina samdytis tiek aktyvių darbštuolių, tiek dar vis žioplinėjančių ir nepasiruošusių tarnystei.

Vienas pamokslininkas pakvietimą darbui į vynuogyną aiškina kaip žmogaus atsivertimo momentą. Vieni atsiverčia jaunystėje, kiti brandžiame amžiuje, dar kiti prieš pat mirtį, tačiau visi gauna atlyginimą - po denarą, kuris čia aiškinamas kaip Dangaus Karalystės dovanojimu. Prisiminkime latrą, kuris buvo nukryžiuotas kartu su Kristumi. Jam pakako tik prieš mirtį ištarti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“(Lk 23, 42) ir jis išgirdo palaimingus Jėzaus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien būsi su manimi rojuje“(Lk 23, 43).

Visai kitoks rezultatas būtų, jeigu tą patį klausimą "ko stovite be darbo" šeimininkas būtų uždavęs žmonėms, kurie jau buvo pakviesti į vynuogyną, bet nedirbo. Kažin ar jie iš viso gautų savo užmokestį? Pakvietimas į vynuogyną atitinka pradinį atsivertimą, darbas vynuogyne – yra tai, kai žmogus pradeda keisti savo gyvenimą. Jei per Dievo malonę patyrei atsivertimo džiaugsmą, pradėjai maldos gyvenimą, tačiau tavo širdyje nėra meilės artimui, jei tavo „darbas Viešpaties vynuogyne“ kelia į puikybę, skatina pavydo jausmą - „aš tiek daug meldžiuosi, darbuojuosi Bažnyčios labui, o štai anas tik retkarčiais ateina į Dievo namus ir jam daug geriau sekasi“, tai vargu ar sulauksi norimo atlygio.

Į savo nusiskundimus ir nepasitenkinimą tu taip pat gali išgirsti Dievo priekaištą: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! (...). Imk, kas tavo, ir eik sau“(Mt 20, 13a-14a). Visa, ką mes gauname iš Dievo, vadiname Dievo dovana, arba Dievo malone. Pats žodis „malonė“ sako, kad tai veltui teikiama dovana. Jeigu Dievas savo malones dalytų už mūsų darbus ar nuopelnus, mes jas vadintume ne malonėmis, bet uždarbiu. Juk dažnas mano, jei dažnai lankysiu bažnyčią, daug melsiuosi, ištikimai laikysiuos Bažnyčios įstatymų, tai pelnysiu išganymą. Kada ir kiek Viešpats teikia žmogui savo malonių – tai dieviškosios meilės slėpinys. Dievas yra visiškai laisvas ir savo dovanas dalija visiškai laisvai. Evangelijoje girdėjome: „Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?!“(Mt 20, 14b-15a).

Mums kartais atrodo, kad tos dalybos ne visada teisingos. Tačiau Senojo Testamento pirmoje Samuelio knygoje skaitome: „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“(1Sam16, 7). Prisipažinkime, jog dažnai mūsų maldos būna paviršutiniškos, iš įpročio kartojamos nustatytos maldos formulės. Dievas mums nieko neskolingas. Jo meilė pranoksta mūsų teisingumo supratimą. Šeimininkas su pirmaisiais darbininkais suderėjo standartinį to meto dienos atlyginimą – denaras per dieną.

Antriesiems, vėliau prisijungusiems prie darbo vynuogyne, pažadėjo sumokėti, „kas bus teisinga“. Tretiesiems, prisijungusiems prieš pat darbo pabaigą, išvis nieko nežadėjo. Ir galiausiai sumokėjo visiems „kas teisinga“ – vienodai, po tą patį denarą. Tik, pradėdamas nuo paskutiniųjų, kad ir pirmieji matytų paskutiniųjų atlygį bei suprastų, jog Dangiškojo Tėvo teisingumas kitoks. Jis užmoka ne pagal naudingumą, bet duoda savo denarą vien todėl, kad buvai darbininkas Jo vynuogyne. Jeigu kas ir „dirbame“ Viešpaties vynuogyne visą gyvenimą, nesipiktinkime dėl brolio, kurį Viešpats lygiai taip pat myli bei apdovanoja, nors jis ir nebuvo su Juo visą gyvenimą, bet „prisijungė“ tik paskutinę valandą. Dar daugiau, palyginimą Jėzus baigia žodžiais: „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai"(Mt20, 16). Verta rimtai pamąstyti apie šią ištarmę. Amen.