Mielieji, kiekvieni nugyventi metai vis labiau priartina prie amžinybės slenksčio. Metų ratas labai greit apsisuka ir šiandien vėl švenčiame paskutinį liturginių metų sekmadienį.  

Į naujus liturginius metus Bažnyčia įžengia, švęsdama Kristaus Karaliaus iškilmę. Šiandien visas pasaulis išgyvena sudėtingą laikotarpį. Užklupęs virusas pridarė tiek problemų, atnešė tiek baimės, tiek daug nepatogumų bei sunkumų. Netgi krikščionišką veiklą sustabdė toks mažas, nematomas virusas. Ne vienam kyla mintis, jog ši pandemija byloja apie Pasaulio pabaigą, apie neišvengiamą akistatą su Viešpačiu. Šios dienos Evangelija pagal Matą pateikia didingą Paskutinio teismo paveikslą. Ar tai atsitiktinumas?!

Kaip sakė žymus fizikas, XX amž. genijus Albertas Einšteinas: „Atsitiktinumas – tai Dievas vaikšto inkognito“, turėtume suprasti, jog atsitiktinumų gyvenime nėra. Taigi, šiandien Dievas nori mums priminti, kad, kai Teismo dieną stosime Jo akivaizdoje, būsime teisiami pagal meilę, kurią parodėme savo artimui. Evangelijoje girdėjome: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste“ (Mt 25,31). Nežinau, ar kas nors gali suabejoti šiais žodžiais. Kiekvieną sekmadienį mes išpažįstame: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Ne vienoje Evangelijos vietoje, Apaštalų laiškuose skaitome apie Jėzaus pažadą sugrįžti. Evangelijoje pagal Luką parašyta: „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“( Lk 17, 24).

Ar bent retkarčiais susimąstote apie šią iškilmingą akimirką? Ar niekada nesudrebėjo širdis, išgirdus antrąją šios dienos Evangelijos eilutę: „Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje“ (Mt 20, 32 – 33)?! Tarsi karalius stovintiems dešinėje Jis tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“(Mt 25, 34) ir išvardins geruosius darbus, kuriuos jie atliko. Į nustebusį klausimą: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną.... trokštantį..., keliaujantį..., nuogą..., sergantį..., esantį kalėjime...?“ (Mt 25,37-39),- Jis atsakys: „Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Taigi šis Evangelijos tekstas kartu nurodo, kur galim rasti Jėzų.

Kažin ar susimąstome, kad atstumdami ištiestą ranką, matydami alkstančius vaikus, vienišą, apleistą senuką, invalidą, pasmerkdami vienišumui ligonį ir kalinį, kartu įskaudiname ir atmetame Jėzų? Visa mūsų egzistencija yra pažymėta paskutinio teismo ženklu, mūsų sugebėjimu atpažinti Jėzų. Kiekvienas krikščionis turėtų nuoširdžiai savęs paklausti, ar jis sugeba atpažinti Jėzaus buvimą kituose ar ne. Turbūt atkreipėt dėmesį, kad Jėzus neužsiminė apie tikėjimą, kuris yra Dievo ir žmogaus bendrystės pagrindas. Visa esmė yra ta, jog tikėjimas neaprėpia viso santykio. Jis turi vesti į žmogaus perkeitimą. Visa ko pagrindas yra meilė, „kuri niekada nesibaigia“(1Kor 13, 8).

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo, kad „mūsų dabartinis pažinimas yra dalinis ir mūsų pranašystės dalinės (...). Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.(...). Taigi tada pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet svarbiausia jame yra meilė“ (1Kor 13, 9. 12 -13). Kristus iš begalinės meilės žmogui, atidavė savo gyvybę, leidosi būti kankinamas, pažemintas, pasidavė gėdingiausiai mirčiai ant kryžiaus.

O kaip mes atsiliepiame į Jo meilę? Jis tikrai sugrįš ir kiekvienas stosim Jo akivaizdoje. Jėzus neklaus, kiek kartų Jam nusižengėm, Jį įžeidėm, Jo išsižadėjom. Jis neklaus, kiek maldų nesukalbėjome, Jo nepagarbinome, bet tikrai paklaus, ką gero padarėme savo artimui, kaimynui, nuskriaustajam, gyvenimo sugniuždytam.

Ar niekada nesusimąstėte: Kurioje pusėje aš atsidursiu? Ar kartu su avimis dešinėje pusėje, ar kartu su ožiais – kairėje? Kitą sekmadienį prasideda Adventas, Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo atėjimo laukimo metas. Metai iš metų gyvename šiuo laukimu. Jis vis delsia ir galbūt mūsų širdys į viską žvelgia atmestinai, sąžinė mus ramina, leidžia į viską žvelgti abejingai.

Pamąstykite, kaip įsijungsite į Advento metu rengiamas labdaringas akcijas vargšams padėti. Tačiau, jei turėtume bent lašelį jiems atjautos, nereikėtų jokių švenčių. Nuoširdus noras ištiesti pagalbos ranką vargstančiajam taptų būtinybe. Mieli broliai ir seserys Kristuje, ir džiaugsmo akimirkomis, ir sunkiam išbandymų metui atėjus, su pasitikėjimu prašykime: „Viešpatie Jėzau, Pasaulio Valdove, perkeisk mano širdį, padaryk panašią į savo gailestingąją Širdį, kad su meile žvelgčiau į kiekvieną sutiktąjį žmogų ir sugebėčiau kaip Tu ištiesti pagalbos ranką suklupusiam“. Amen.