Mieli broliai ir seserys Kristuje, pereitą sekmadienį Kristaus Karaliaus, Pasaulio Valdovo iškilme užbaigėme A ciklo liturginius metus. Tą sekmadienį šv. Mišių liturgijoje buvo skaitoma Evangelijos pagal Matą ištrauka apie Jėzaus antrąjį atėjimą ir Paskutinįjį teismą: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste“ (Mt 25,3).

Būtent Advento metu mes ne tik laukiame Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventės, bet kartu ruošiamės Jo antrajam atėjimui. Evangelijoje pagal Luką apie Jėzaus atėjimą rašoma: „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“( Lk 17, 24). Todėl pirmasis Advento sekmadienis kviečia būti budriais, kantriais, dėmesingais, nenuklysti nuo Viešpaties kelių, neužkietinti savo širdžių ir gyventi pagarbioje Dievo baimėje. Apskritai Advento laikotarpis ypatingai ženklina būsimą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimą.

Šiandien Šv. Rašto skaitiniai kupini laukimo ir vilties sulaukti Dievo malonės, Jo atsigręžimo į žmoniją. Visa Biblija persunkta šia viltimi. Pirmajame skaitinyje iš Senojo Testamento, pranašas Izaijas aprauda tautos nuodėmes, dėl kurių Viešpats atrodė negrįžtamai nusigręžė, leido priešui sugriauti Jeruzalę, išrinktąją tautą paimti į nelaisvę. Pranašas turėdamas viltį, maldauja: „Viešpatie, tu – mūsų tėvas; „Mūsų Vadotojas“. Sugrįžk dėlei savo tarnų, dėl genčių, kurios – tavoji nuosavybė!(...). O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum, – kalnai prieš tave sudrebėtų!“(Iz 63, 16 b–17. 19b).

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius dėkoja Dievui už suteiktą malonę Korinto bendruomenei, dėka to jų tarpe sustiprėjo Dievo žodis ir pažinimas bei Kristaus liudijimas tapo tvirtas. Apaštalas korintiečiams tvirtina: „Todėl jums nestinga jokios malonės dovanos, belaukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai“ (1 Kor 1, 8–9).

Naujų liturginių metų pradžioje girdėtoje Evangelijoje pagal Morkų nuskambėjo raginimas budėti: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada tas metas“ (Mk 13, 33). Raginimą budėti Jėzus nusako palyginimu, kuriame panaudoja dažnai palyginimuose sutinkamą įvaizdį apie į tolimą šalį iškeliaujantį šeimininką, kuris „išvykdamas svetur paliko savo namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam skyrė darbą bei vartininkui įsakė budėti“(Mk 13, 34), - ką tik girdėjome Evangelijoje. Tokiu būdu Jėzus nori priminti, jog Dievas yra visą pasaulį atidavęs žmonijai.

Pradžios knygoje skaitome: „Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. Jie buvo vyras ir moteris. Dievas juos palaimino ir tarė: „Veiskitės, dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir visiems žemės gyvūnams!“(Pr 1, 26-28). Nojus po tvano gauna į šį panašų naują palaiminimą: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“(Pr 9, 1).

Šis palaiminimas skirtas ne tik Nojui, bet ir sūnums, t.y., esamiems ir būsimiems jo palikuonims, trumpiau tariant – visai žmonių giminei, atnaujintai ir pašauktai naujam gyvenimui. Taigi, Dievas su pasitikėjimu visą kūriniją yra atidavęs į žmogaus rankas ir pavedė ja rūpintis iki vėl sugrįš. Kartu šis pasitikėjimas nėra lengvai įvykdomas, nes kaip sielvartauja pranašas Izaijas ir su skausmu į Dievą kreipiasi: „Kodėl užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti?“(Iz 63, 17).

Širdies kietumas - tai yda, kuri būdinga dažnam mūsų. Juk ne kas kita, o širdies kietumas, abejingumas neleidžia žmogui tinkamai atlikti savo pareigų, to, kam jis yra Dievo pašauktas. Kitas pavojus nuvilti Dievo pasitikėjimą yra apsnūdimas, todėl Jėzus įspėja: „Tad budėkite, nes nežinote, kada namų viešpats parvyksta ‒ ar vėlai, ar vidurnaktį, ar gaidžiams giedant, ar auštant, kad staiga grįžęs nerastų jūsų miegančių“(Mk 13, 35-36).

Apsnūdimas - tai per kasdieninius rūpesčius, kasdieninę rutiną nematyti, kas dedasi šalia, nepastebėti žmonių, negirdėti jų aimanų, jų vienišumo, jų pagalbos šauksmo. Pagaliau galim pražiopsoti ir tai, kas dedasi mūsų pačių širdyje. O be šito neįmanoma daryti Dievo darbų, kuriuos Jis yra patikėjęs mums.

Evangelistas Matas plačiau rašo apie tai. Jėzus mokiniams kalbėjo: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“(Mt 24, 37-39). Kitaip tariant miegoti – tai gyventi įprastinį gyvenimą ir juo apsiriboti. Suprantama krikščionys privalo daryti įprastinius darbus, atlikti jam pavestas pareigas ir džiaugtis gyvenimu. Bet ar tai sudaro gyvenimo pilnatvę?

Adventas yra tas metas, kai privalome paklausti savęs, ar esu susitaikęs su kasdienine rutina, ar siekiu gilesnio, prasmingesnio, kilnesnio gyvenimo, kurį suteikti gali tik Dievas. Ne kartą esu susidūręs su pamąstymu apie tai, jog skaitant Naująjį Testamentą akivaizdu, kad Jėzus žadėjo sugrįžti dar esant gyviems visiems, buvusiems su Juo tuo metu. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą Jėzus, nusakęs ženklus, kurie parodys Jo atėjimą, užbaigia, sakydamas: „Nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24, 34-35). „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste“(Mt 16, 28).

Panašiai skaitome Evangelijose pagal Morkų ir pagal Luką. Visi apaštalai tikėjo, kad Jėzus greit grįš, iki jiems mirštant. Tad kodėl krikščionys iki šiol vis dar laukia Jėzaus sugrįžtant bet kurią akimirką, kai nuo Jo pažado praėjo daugiau nei 2000 metų? Apaštalas Petras įspėjo krikščionis apie „pašaipūnus“, klausinėjančius, kodėl Jėzus vis dar negrįžta.

Turėdamas tai omeny, viename laiške jis rašo apie kitokią laiko sampratą: „Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis.“(2Pt 3, 8-10a).

Popiežius Pranciškus mus drąsina: „Nebijokime! Kai galvojame apie Kristaus grįžimą ir Paskutinį teismą, parodysiantį tą gėrį, kurį kiekvienas iš mūsų padarėme arba kurio nepadarėme savo žemiškajame gyvenime ir visas to pasekmes, suvokiame, koks didis šis slėpinys, kad net mūsų vaizduotė nesugeba jo aprėpti“(Pop. Pranciškus, 2013 12 11). Kartu su psalmininku kreipkimės į Dievą: „Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki, pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki ir aplankyk šitą vynmedžių sodą! Globok jį – tavo rankų sodintą, atžalą – tavo užsiaugintą“(Ps79, 15-16). Amen.