Ką tik išgirdome Evangelijos pagal Joną prologą. Apaštalas Jonas, skirtingai nei kiti evangelistai, vietoje to, kad savo pasakojimą pradėtų Jėzaus Kristaus gimimu ar Jo dvasinio kelio pradžia, apmąsto paties laiko pradžią. Prologas kaip ir visa Biblija prasideda žodžiu „Pradžioje“, kurio prasmė – visais amžiais prieš pasaulio sukūrimą. Pradžios knygoje aprašomas pasaulio sukūrimas Dievo Žodžiu. Dievo žodis yra įstatymas būčiai: “Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado.” (Ps 33, 9), - tvirtina karalius Dovydas 33-joje psalmėje.

Evangelistas Jonas Evangeliją pradeda žodžiu „Pradžioje“, tuo norėdamas parodyti ryšį tarp kūrimo ir Jėzaus, vadindamas Jį „Žodžiu“: „ Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.(...). Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1.3). Anot apaštalo Pauliaus: „Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Evangelistas Jonas pratęsia: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino“ (Jn 1, 10). Taigi, Jėzus pristatomas kaip Dievo Žodis.

Didis Lietuvos filosofas, poetas, rašytojas straipsnyje „Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?“ atskleidžia tragišką skirtumą tarp gyvenimo ir žodžio. Tiksliau sakant, skirtumą tarp žodžio, virtusio gyvenimu, ir žodžio, pasilikusio žodžiu. Jis rašo: „Gyventi ir apie gyvenimą kalbėti yra amžinas žmogaus likimas. Jis pasikartoja ne tik kultūroje. Jis pasikartoja ir religijoje. Pradžioje didelis žodis virsta gyvenimu: jis sukrečia pasaulį. Paskui gyvenimas iš jo išgaruoja, ir jis vėl virsta tiktai žodžiu, tiktai kevalu, tik lukštu, iš kurio išskrido gyvybė. Bet ar iš tikro taip yra? Ar iš tikro žmogus istorijos eigoje nuo gyvenimo nuslysta į žodį – tuščią ir bevertį?“

Į šį klausimą filosofas atsako pavyzdžiu iš Pirmųjų krikščionių gyvenimo. Jis rašo: „Paskutinės vakarienės metu Kristus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35). Iš tikro tai buvo didelis žodis, ir Jo paskelbtas įsakymas buvo naujas įsakymas, ligi tol nepažintas ir nevykdytas. Kaip į šią kalbą atsakė pirmieji Kristaus sekėjai?

Atsiverskime Apaštalų darbus ir rasime atsakymą. Ten užrašyta: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtus jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“ (Apd 2, 44–46). Tai buvo artimo meilės žodis, virtęs gyvenimu.

Išklausę Kristaus kalbą Paskutinės vakarienės metu ir išgirdę ją vėliau kartojamą apaštalų lūpomis, pirmieji krikščionys suprato ją ne kaip gražų dievišką žodį, bet kaip naujo gyvenimo pradžią, todėl ją įvykdė, parduodami savo lobius ir pasidalindami su kitais visu tuo, ką tik turėjo. Meilė vienas kitam, kurios reikalavo Kristus, turėjo būti ne nuostabus žodis, bet nuostabus gyvenimas, iš kurio visa aplinka turėjo pažinti, kad šiuo gyvenimu gyveną žmonės yra Kristaus mokiniai.“ Toliau Antanas Maceina klausia: „O šiandien? Kaip yra šiandien su ana Kristaus kalba Paskutinės vakarienės metu? Kaip mes ją pergyvename po dviejų tūkstančių metų?“ Manau verta kiekvienam peržvelgti savo gyvenimą ir visu rimtumu atsakyti sau, kaip aš asmeniškai, būdamas krikščioniu, klausau ir vykdau Dievo Žodį.

Straipsnyje autorius apgailestauja, kad „po dviejų tūkstančių metų krikščionybė mums yra gyvenimo vertybė, bet nebe pats gyvenimas. Ji yra priemonė, bet nebe tikslas. Argi ne mes patys nuolatos skelbiame, kad Krikščionybė yra naudinga tautiškumui išlaikyti, stipriai šeimai sukurti, demokratijai pagrįsti, kad būti krikščioniu yra ir gera, ir gražu, ir pelninga, ir net sveika. Tokių minčių šiandien yra pilna mūsų rašiniuose ir kalbose.“ Deja, apgailestauja autorius: „Mes laikome krikščionybę tiktai žodžiu.(...). Vietoje krikščioniškai gyvenę, mes tik krikščioniškai kalbame. Ir kiekvienas žodis, kuris mūsų ausims suskamba kiek kitaip, negu esame įpratę jį girdėti mokyklos suole, mūsų yra įtariamas ir net persekiojamas“.

Svarstydamas Įsikūnijimo klausimą, A. Maceina rašo:„Taip, iš tikro pradžioje buvo Žodis. Bet ar jis žodžiu ir pasiliko? Ar jis suskambėjo ir praėjo, kaip tolimas aidas, kaip neįvykdytas pažadas? Ar krikščionybė yra tik dieviškųjų kalbų, formulių, sakinių ir taisyklių rinkinys?(...). Anaiptol: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14).(...). Krikščionybė yra pastatyta ant įsikūnijusio žodžio. Todėl ji yra ne teorija, bet gyvenimas; ne idėja, bet tikrovė, Kristaus tapimas žmogumi ir pasilikimas Bažnyčioje, kaip savame Kūne, padaro mūsų religiją būtimi, kurioje mes esame, judame, mąstome, veikiame; vadinasi, gyvename“. (Pagal A. Maceinos „Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?“, „Ateitis“, 2010, Nr. 10).

Taigi, Žodis buvo pirmasis kūrinys, kurį sukūrė Dievas. Ir tas Žodis buvo Jėzus. „Jis yra neregimojo Dievo atspindys, visos tvarinijos pirmagimis“(Kol1, 15), - tvirtina apaštalas Paulius. Jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais!“( Jn 1,11).

Štai kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį, - kad mes taptume Dievo vaikais! Dievas padovanojo kiekvienam iš mūsų neįkainuojamą, amžiną dovaną - Kūdikėlį Jėzų, kuris būdamas visagaliu Dievo Sūnumi teikia mums malonę ir tiesą, kad galėtume, pajėgtume nugalėti savyje pagundą nusidėti ir Jam, atėjus amžių pabaigoje antrą kartą, susivienytume su Juo amžinam gyvenimui. Amen.