Mielieji, šiandien susirinkome paminėti kun. Virgilijaus Dudonio pirmąsias metines nuo jo iškeliavimo į amžinybę. Nepilnus trejus metus jis patarnavo tikintiesiems mūsų parapijoje, tačiau nevystančios gėlės ir degančios žvakutės ant jo kapo liudija, kad parapijiečiai spėjo pamilti jauną, karštai mylintį ir liudijantį Kristų kunigą. Jo prisirišimas prie Kristaus buvo labai ryškus jo gyvenimo nusistatymas. Jam Kristus buvo ir Ramintojas, ir Padėjėjas sunkiomis valandomis, ir Gelbėtojas, ištikus gyvenimo krizei. Anuomet tautų apaštalas Paulius rašė: „Mes nesame tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4,13).

O kunigo tarnystės svarbi dalis – skelbti viltį, kuri pranoksta šiapusybę, skelbti amžinojo gyvenimo viltį. Tokia viltimi gyveno ir kunigas Virgilijus. Jis yra parašęs keletą meditacinių knygučių, kuriuose atsispindi jo požiūris į gyvenimą, žmones, santykį su Dievu ir Jėzumi Kristumi.

Vienoje jų Virgilijus rašo: „Įsiveržus į mane tikėjimui ir ilgesio jausmas manyje ėmė greitai augti. Būtent dėl viso to, į ką aš tikiu, Dievo ilgesys kartais taip sukyla, jog tuomet drąsiai meldžiu pašalinti visas kliūtis, kurios mus skiria (net jei tai – gyvenimas).“ Apimtas tokių minčių, ne kartą bandė pasukti vienuolystės keliu. Prisirišimas prie Kristaus kėlė norą pažinti tas vietas, kur Kristus mokė, davė mokiniams ženklus, kentėjo, mirė ir prisikėlė.

Kun. Virgilijų buvo pakerėjusi Šventoji Žemė, kvietė kitus pažinti istorinio Kristaus pėdsakus ir pats noriai lydėjo piligrimų grupes į Šventąją Žemę. Apskritai kun. Virgilijus uoliai rūpinosi, kad kuo daugiau žmonių, ypač jaunimo pažintų Kristų ir Jo mokslą.

Dar besimokydamas seminarijoje jis rašo: „Nešiau Evangeliją į mokyklas, internatus, kalėjimus, jaunimo stovyklas. Bandžiau Dievą „brukti“, bet matydamas, jog Jis nepriimamas, nes neįvertinamas, grįždavau prie maldos: aš ir JIS (...) ir vėl „kėlimasis“ į Evangelijos nešimą – ypač tarp jaunimo.“

Jau būdamas kunigu, Virgilijus rašo: „Būčiau melagis, jei sakyčiau, jog nebuvau Dievo nuo pašaukimo pradžios lepinamas, tačiau buvo kartas, kai peržvelgęs savo kasdienybę, paklausiau savęs: „Ar aš iš vis toks kam nors reikalingas?(...).

Pastebėjau, kad žmonėms reikia tik „kulto tarno“ – darbuotojo laidotuvėms ir kur sugalvoja, o visa kita, kas šventa ir amžina, jiems nerūpi.“ Neramino jį ir tai, kad „Dalis žmonių, įvardijančių save katalikais, dėl savo nenoro (o ne dėl aplinkybių) visgi neturi gyvo tikėjimo ir tenkinasi formaliu tikėjimu (...). Man, ir kaip kunigui, - rašo jis,- ir kaip tikinčiajam nėra didesnės dovanos, kaip išvysti atsivertimą“.

Ne kartą jam teko patarnauti laidotuvėse, kur žmonės gedėjo ir verkė. Nelengva jam buvo tai matyti, todėl, bandydamas įkvėpti vilties, kad artimieji neliūdėtų ir neverktų, ne visada buvo tinkamai suprastas. Guosdamas ir ramindamas artimuosius, jis kalbėjo, kad neverta krimstis ir liūdėti dėl išeinančiųjų į amžinybę. Kiekvienas atsisveikinimas tebus džiaugsmingas ir liudys apie prisikėlimą. Vienoje vietoje kun. Virgilijus užrašė šiuos žodžius: „Tikėjimo broliams ir seserims amžina žinutė – visada būsime kartu. ... Melsiu Aukščiausiojo visiems Šventosios Dvasios Gaivintojos Krikšto, kad grįžtų į Lietuvos Bažnyčią ir visą pasaulį Velykinis džiaugsmas“

Brangieji, šia pakilia gaida noriu baigti savo pamąstymą, kviesdamas bendrai maldai, su tikėjimu ir viltimi, kad kun. Virgilijus įžengė į Dievo mums paruoštą buveinę, nes Kristus Atsisveikinimo kalboje kalbėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti“?“(Jn14,2). O apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom8, 18). Amen.