Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien yra pirmas Gavėnios sekmadienis. Gavėnia – pats palankiausias metas mąstymui, susikaupimui, savianalizei. Paprastai pirmąjį Gavėnios sekmadienį skaitoma kuri nors sinoptinių Evangelijų apie Jėzaus gundymus dykumoje.

Šiandien išgirdome Evangeliją pagal Morkų, kuris tuoj pat po Jėzaus krikšto rašo: „netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą”(Mk 1,12), kur buvo šėtono gundomas. Morkus, skirtingai nuo Mato ir Luko, nepasakoja apie atskirus Jėzaus gundymus. Morkus vienintelis iš evangelistų pamini, kad Jėzus „buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“(Mk 1,13). Dykuma yra tarsi nuodėmės paveiktas pasaulis, kuriame žmonės tampa panašūs į žvėris. Pasninkas taip pat nepaminėtas, nes dykumoje tai savaime suprantama. Dykumos išbandymas atskleidžia Jėzų kaip tikrą žmogų, turintį laisvą valią rinktis tarp gėrio ir blogio.

Kiekvienas mūsų taip pat dažnai turim rinktis. Pasirinkimo kovoje žmogui tenka susidurti su antgamtinėmis blogio jėgomis. Žmogų nuolat kamuoja klausimas: „Jei Dievas yra be galo geras ir gailestingas, visi Jo darbai geri, tai kodėl egzistuoja blogis? Iš kur jis kyla?“ Šv. Augustinas sako: „Aš ieškojau, iš kur ateina blogis, ir neradau sprendimo“. Atsakymą atrado tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2,7) paaiškėja „tik maldingumo paslapties“ (1 Tim 3,16) šviesoje. Vadinasi, blogio kilmės klausimą mes turim nagrinėti tikėjimo akimis žiūrėdami į Kristų, kuris vienintelis jį nugalėjo. Žmogus piktosios dvasios nuolat gundomas. Kartais net neįtariame, kad esame gundomi.

Pavyzdžiui, kai esame nepelnytai giriami, mums pataikaujama arba priešingai, pradeda apkalbinėti, pajuokti, kad mieliau einame į bažnyčią, nei į pasilinksminimo vakarėlius. Vienu atveju mes galim pakilti į puikybę, siekti garbės, kitu atveju – atitolti nuo Dievo, atsitraukti nuo maldingo gyvenimo. Kitu atveju, gundymai yra ryškūs, greitai pastebimi, pavyzdžiui: raginimas sakyti netiesą, pasisavinti svetimą turtą, sąmoningai kam nors kenkti. Kiekvienas galite prisiminti įvairiausių gundymų, su kuriais teko ne vieną kartą susidurti. Kiekviena pagunda nėra pavojinga tol, kol žmogus sugeba jai atsispirti. Jei žmogus sugebės atskirti tiesą, nekreips dėmesio į apkalbas, bei pajuoką ir toliau glausis prie Dievo, jei atsisakys nesąžiningų veiksmų, tai pagunda nebus nusikaltimas, kitaip tariant nebus nuodėmė.

Tačiau nuodėmė egzistuoja ir būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba ją vadinti kitais vardais. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir suteikė jam savo draugystę. Šioje artimoje bendrystėje su Dievu žmogus galėjo gyventi tik laisvai jam paklusdamas. Tai sąlygojo draudimas žmogui valgyti vaisių nuo pažinimo medžio. Tačiau žmogus pakluso velnio gundymui, jis panoro prilygti savo Kūrėjui – Dievui. Taip piktnaudžiaudamas jam suteikta laisve, žmogus nusižengė Dievo įsakymui.

Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės kyla iš nepaklusnumo Dievui ir nepasitikėjimo Jo gerumu. Pats Kristus leidosi velnio gundomas, kad parodytų pavyzdį kaip žmogus turi kovoti su pagundomis, vedančiomis nusidėti. Šios dienos trumpoje Evangelijos ištraukoje aprašomas trejopas Kristaus elgesys. Pirmiausia „Dvasia jį paakino“ (Mk 1,2). Tai vidinis Šventosios Dvasios įkvėpimas, paskatinimas, vedimas. Mes, prieš priimdami sprendimus, turim įsiklausyti į savo vidinį balsą – sąžinę, per kurią mus veikia Dievo Dvasia. Antra – „nukeliauti į dykumą“. Jėzus moko surasti saugią vietą pamąstymui, kad galėtume priimti ryžtingus sprendimus, padedančius atsispirti pagundai nusidėti. Ir pagaliau „Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas“ ( Mt 1,13).

Mielieji, mes taip pat kaip rašo apaštalas Paulius „grumiamės (...) su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (plg. Ef 6,12). Jis kviečia apsiginkluoti visais Dievo ginklais, pasiimti tikėjimo skydą, ryžtingai skleisti taikos Evangeliją, kiekvienu metu melstis Dvasioje visokeriopomis maldomis bei prašymais ir be paliovos budėti.

Popiežiaus Pranciškaus homilijoje „Ar einu Jėzaus keliu?“(2016/05/03) kviečia paklausti save: „O kaip mano krikščioniška kelionė? Kur mane veda tas kelias, kuriuo pradėjau eiti krikšto akimirką? Ar nepasiklydau? Ar nesustojau?“ Popiežius ragina: „Atsiminkime šiandien šį klausimą, užduokime jį sau, penkias minutes pamąstykime... Koks aš esu krikščioniškajame kelyje? Sustojęs, pasiklydęs, besiblaškantis, susižavėjęs kažkuo kas patraukė mano dėmesį? Ar seku Kristumi, kuris sako „Aš esu kelias“?

Prašykime Šventąją Dvasią, kad padėtų mums keliauti. Kai pavargstame, trumpai pailsėkime ir vėl pirmyn! Prašykime šios malonės“, - ragina Šventasis Tėvas. Šios dienos Evangelija baigiasi Jėzaus žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1,15). Tik Kristaus Evangelija, Dievo žodis gali padėti atpažinti pagundas vedančias į nuodėmę, tik Kristaus mokslas gali padėti rasti savyje jėgų atsispirti pagundoms, atsisakyti blogų įpročių, iš pagrindų perkeisti savo gyvenimą. Per nuoširdžią atgailą ir pasiryžimą keistis, atsiduokime Šventosios Dvasios veikimui, nes tik ji gali nuskaidrinti mintis ir pripildyti širdis Dievo meilės. Amen.