Šiandien Šv. Raštas kviečia krikščionių vienybei. Nuo šiandien iki sausio 25 dienos krikščionys vienysis maldoje, prašydami Dievo, kad visi taptume viena. Evangelijoje Jėzus kviečia : „Ateikite ir pamatysite“(Jn1,39). Tai yra atsakymas į mūsų maldas prašant vienybės.

Kas, jei ne Šventoji Dvasia, kurią mes gauname priimant Sutvirtinimo sakramentą, suteikia jėgų ir sustiprina maldose, prašant Dievo malonių atsikratyti įtarumo, nepasitikėjimo vieni kitais ir kitokių neigiamų jausmų, vedančių prie susiskaldymo.
       Pereitą sekmadienį mąstėme apie vieną svarbiausiųjų krikščioniškojo gyvenimo pamatinį sakramentą – Krikštą, kurį veltui gauname kaip dieviškąją dovaną, kuri suvienija mus visus mistiniame Jėzaus Kristaus Kūne – Bažnyčioje.
Šiandien apmąstysime kitą, ne mažiau svarbų sakramentą, kurį kiekvienas iš mūsų nors šiek tiek atsimena: Sutvirtinimą.
       Sutinku ne mažai žmonių, kurie su pasididžiavimu prisimena, kad Sutvirtinimą gavo iš kardinolo V. Sladkevičiaus, nors jis jau amžinybėje.
Jūs taip pat turbūt prisimenate vyskupą, kuris sutvirtino jus, prisimenate kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, kokios šventės metu, kiek jums metų buvo, kokias dovanėles gavote ir kitką. 

 Ar susimąstote, kaip Dievas per Sutvirtinimo sakramentą man apsireiškia ir dovanoja save šiandien?
Kaip gautas Sutvirtinimas įgalina mane šiandien bendrauti su kitais Bažnyčioje ir gyvenime? 
       Pirmiausia išsiaiškinkime, ką reiškia šis sakramentas. Apaštalų darbuose skaitome: „Apaštalai, Jeruzalėje išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią“ (Apol.8,14-17) 
      Atkreipkime dėmesį į du teiginius.  Pirmas „Jie tebuvo pakrikštyti“. Dalelytė „te“ reiškia, kad Krikštas yra svarbus įvykis, bet dar ne viskas, jis neapvainikuoja krikščionio kelio, o jį tik pradeda.  Antrasis teiginys „Rankų uždėjimu gavo Šventąją Dvasią“. Rankų uždėjimas yra laiminimo, dovanos perteikimo gestas.

Per Sutvirtinimo sakramentą Jėzus mums dovanoja savo Dvasią. Bandykime išsiaiškinti, ką reiškia dovanai gauti Šventąją Dvasią. Skaitykime kitą tekstą iš Apaštalų darbų: „Jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. Paskui Paulius jiems uždėjo rankas ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“(Apol.19,5-6). Taigi gauti Šventąją Dvasią reiškia kalbėti kalbomis ir pranašauti. Kitaip tariant, kaip pirmieji apaštalai, per Sekmines gavę Šventąją Dvasią, taip ir mes turime liudyti Prisikėlusįjį Kristų. Kaip jie sutvirtinti Šventąja Dvasia, taip ir mes visi sustiprėję, su pasitikėjimu, galingai ir drąsiai turime kalbėti apie Prisikėlusį Jėzų, net priešiškai nusiteikusiųjų tarpe.

Ankstyvojoje krikščionybėje Krikštas ir Sutvirtinimas buvo atliekami kartu, kaip girdėjome ištraukoje iš Apaštalų darbų, nes šiuos sakramentus sąmoningai priimdavo suaugę žmonės. Šiandien Krikštą priima kūdikiai. Už juos laiduoja tėvai, krikštatėviai ir visa Bažnyčia. Sutvirtinimo sakramentas teikiamas jaunuoliams ir jaunuolėms, kurie iš anksto ruošiasi sąmoningai priimti šią Dievo dovaną. Kaip girdėjome, Sutvirtinimą teikdavo apaštalai. Šiais laikais jį teikia vyskupas arba išimtinais atvejais jo įgaliotas asmuo. Teikdamas Sutvirtinimo sakramentą vyskupas ne tik uždeda rankas ant sutvirtinamojo, bet ir patepa jo kaktą krizma – vyskupo pašventintu aliejaus ir balzamo mišiniu. Todėl Sutvirtinimas dar vadinamas patepimu krizma. Pagaliau Sutvirtinimas baigiamas draugišku patapšnojimu.
        Ką reiškia visi šie gestai?  Rankų uždėjimas yra itin garbingas gestas. Uždėti rankas reiškia uždengti, saugoti, tą, virš kurio šis veiksmas atliekamas. Sutvirtinamasis rankų uždėjimu gauna Šventosios Dvasios dovaną ir įjungiamas į tikinčiųjų pasauliečių luomą. Rankų uždėjimas reiškia Šventosios Dvasios dovaną, kuri žmogų padaro stiprų, suteikia jėgų kovojant „gerą tikėjimo kovą“ (2 Tim. 4,7). Teikiant dvasinį garbinimą, kurio laukia Dievas, aukojant save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“(Rom. 12,1). Rankų uždėjimas parodo, kad nuo šiol Sutvirtinamasis yra įgaliotas visiškai pasiaukoti Dievui Eucharistinėje aukoje.

Patepimas šventąja krizma ženklina tris pagrindinius sakramento padarinius: 
Pirma. Tobulesnį ryšį su Bažnyčia.
Antra. Ypatingą Šventosios Dvasios jėgą simbolizuoja aliejus kaip tvirtumo bei džiaugsmingos stiprybės ženklas. 
Trečia. Įpareigojimą, liudijant Kristų, skleisti tikėjimą.
Ir pagaliau draugiškas patapšnojimas. Tai tarsi ramybės pabučiavimas, padrąsinimo kovai gestas, tai siuntimo gestas.
Šventosios Dvasios dovana duodama tam, kad būtų įmanomas savęs dovanojimas. Jis tampa realus Eucharistijoje. Popiežius Jonas Paulius II jauniems sutvirtinamiesiems kalbėjo: “Jeigu iki šiol jūs buvote kaip vaikai, kurie vien tik gauna, tai nuo šiol būsite kaip jaunuoliai ir suaugusieji, kurie turi išmokti ir duoti“.

 Kas gali priimti šį Sakramentą? – Visi pakrikštytieji privalo vienintelį kartą priimti šį sakramentą. Be to, sutvirtinamasis turi būti malonės būvyje.
Apibendrindamas, dar kartą akcentuosiu keletą svarbiausių Sutvirtinimo dovanos savybių.
Pirma. Sutvirtinimo dovana yra Šventoji Dvasia, kuri patvirtindama mūsų Krikšto pašaukimą būti Dievo vaikais, mums duoda jėgų ir džiaugsmo būti Prisikėlusiojo Kristaus liudininkais. Ypač atkreipkime dėmesį į tai, kad Sutvirtinimo metu dovanojama Dvasia yra liudijimo Dvasia. Būtent liudydami savo tikėjimą, išpažindami Dievą ir Jo Prisikėlusįjį Sūnų, mes darome šios Dvasios dėka.

Išryškindamas antrąją Šventosios Dvasios dovanos ypatybę, vėl kreipsiuos į Šv. Raštą. Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams rašė: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“(1Kor 12,7-11).Taigi yra daug tarnysčių nors ir paprastų, kurias atlikdami veikiant Šventajai Dvasiai mumyse, mes kuriame ir stipriname savo bendruomenę. Pavyzdžiui, dalyvauti įvairiose maldos grupėse, Caritas veikloje, prisidėti prie įvairių katalikiškų akcijų, skaityti Šv. Rašto skaitinius šv. Mišių metu, dalyvauti bažnytiniame chore, prisidėti prie sielovados tarnybos darbo ir kitur. Tai vis Šventosios Dvasios veikimas, kuris įgalina mus atsakingai bendradarbiauti kuriant vieningą krikščioniškoje dvasioje bendruomenę. Pagaliau Šventąją Dvasią sutvirtinimo metu gauname per vyskupo rankas ir tai mus visus atskirai susieja su vyskupu. Vadinasi, kartu su juo mes turime jausti atsakomybę už Bažnyčios vienybę ir jos pozicijų stiprinimą.

Baigdamas pamąstymui pateiksiu keletą klausimų.
- Ar sunkiomis gyvenimo akimirkomis, baimės valandėlėmis prisimenam jėgą, kuri rankų uždėjimu man buvo suteikta Sutvirtinimo metu?
- Ar esu pasirengęs priimti atsakomybę, galbūt kuklią, paprastą bet pasitarnaujančią mano parapijos , arkivyskupijos gyvenimui? Kai gauname pasiūlymą įsitraukti į bendruomenės veiklą, ar Šventoji Dvasia padeda man neatsikalbinėti, tuščiai nesiteisinti, nesiginti nusiskundimais neva tai neturiu laiko, esu užimtas ir t.t. ?
- Jei esu Sutvirtinimo tėvas arba motina, ar meldžiuosi už savo sutvirtinamąjį? Ką darau, kad išlaikyčiau jo tikėjimą? Juk jūs esate vyskupo bendradarbiai, nes kartu su juo sutikote kreipti šiuos jaunuoles bei jaunuolius tikėjimo keliu?
Taigi kviečiu įsigilinti į save, patyrinėti ir atsakyti sau į šiuos iškeltus klausimus.

Literatūra:
Parengta naudojantis literatūra:
Carlo Masia Martini. Sakramentai, Kaunas „Caritas“, 1997 m.; Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996 m.; Philippe Beguerie, Claude Duchesneau. Kaip suprasti sakramentus. Lietuvos Katechetikos centras, 1998 m.; Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Vilnius,1992 m.