Mieli broliai ir seserys, mūsų kelionė su Jėzumi link Prisikėlimo atvedė į Jeruzalę. Jėzus kaip pavyzdingas ir pamaldus izraelitas ateina į Jeruzalę švęsti žydų Velykų šventės. Jeruzalės šventykla - tai Dievo namai, kuriuose Jis gyvena.

Saliamonas pastatęs šventyklą prašė, kad Dievas išklausytų kiekvieną, kas tik joje melsis. Jėzus atėjęs šventyklon neranda besimeldžiančių žmonių. Čia „jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų“(Jn 2, 14). Ano metu tai buvo teisėta ir natūralu, nes tai buvo palengvinimas piligrimams, atkeliavusiems iš tolimų kraštų. Kiekvienas suaugęs žydas, gyvenantis ne toliau 25 kilometrų atstumu nuo Jeruzalės privalėjo atvykti į Paschos šventę. Tačiau į šią šventę judėjai rinkosi iš tolimiausių pakraščių.Kiekvienas vyresnis nei 19 metų turėjo mokėti šventyklos mokestį – pusę šekelio, kas prilygo dviem denarams.

Iš kitų Evangelijų vietų žinome, kad tai sudarė samdomo darbininko dviejų dienų uždarbį. Be to, dėkodami Dievui, turėdami įvairių prašymų, intencijų žydai aukojo aukas pagal savo galimybes: turtingiausieji – jautį, mažiau turtingi – avį, vargingiausieji – du balandėlius arba porą purplelių. Prisiminkime, kai Marija su Juozapu atėjo į šventyklą paaukoti Kūdikėlio Jėzaus, evangelistas Lukas primena auką kaip parašyta Viešpaties Įsakyme: „porą purplelių arba du balandžiukus“(Lk 2, 24).

Taigi iš toli atvykusių žydų patogumui kieme buvo sudarytos sąlygos įsigyti aukos gyvulį, išsikeisti pinigus, nes mokestis šventyklai buvo imamas tik nesuteptais pinigais – žydiškais Galilėjos šekeliais. Visa tai buvo vyresniųjų įteisinta ir legalu. Tačiau Jėzus šioje situacijoje mato šventyklos išniekinimą: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų“(Lk 2, 16 b), - pareiškė Jis. Jėzus taip supyksta, kad „susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“(Lk 2, 15).

Šitaip Jis pasielgia todėl, kad mato neteisybę maldininkų atžvilgiu: čia klestėjo korupcija, nesąžiningumas, godumas, apgavystės, žiaurus vargšų maldininkų išnaudojimas, čia viskas buvo parduodama žymiai didesnėmis kainomis. Kitaip tariant vyko lupikavimas pridengtas religijos šydu. Visa tai buvo daroma tikrai ne šventyklos naudai, o pasipelnymo tikslu. Vargu, ar patyręs neteisybę, apiplėšimą, žmogus pajėgs patirti susitikimą su Gyvuoju Dievu? Žinoma, toks Jėzaus elgesys iššaukė nepasitenkinimą žydų tarpe ir jie Jėzaus klausė: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ (Lk 2, 18).

Galbūt jie tikėjosi kažkokio ypatingo stebuklo, bet Jėzus atrodytų ironiškai pasako: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“(Lk 2, 19). Tai sukėlė dar didesnį žydų pasipiktinimą. Tačiau Jėzus kalbėjo ne apie pastatą, kuris jau seniai nebuvo Dievo artumo vieta, „bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę“(Lk 2, 21).

Tik Jis – tikrasis Dievo Sūnus - yra tikroji Šventykla, tikrasis Dievo artumas ir išgelbėjimas. Tuomet, kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, joks kitas žmogus negalėjo to pasakyti, nes tik Jis vienas galėjo savo Kūną pavadinti Visagalio Kūrėjo šventykla, nes buvo įsikūnijęs Kūrėjas. Kalbėdamas apie šventyklos sugriovimą ir atstatymą per trys dienas, Jėzus kalbėjo apie savo mirtį ir prisikėlimą po trijų dienų. „Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais“(Lk 2, 22), - girdėjome Evangelijoje.

Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo padėtis pasikeitė. Paaukodamas save, Jėzus suteikė galimybę kiekvienam žmogui tapti Dievo Dvasios šventykla. Ši galimybė buvo prarasta per pirmųjų tėvų nusižengimą, nepaklusnumą Visagaliam Kūrėjui. Patikėję Jėzaus auka už mūsų nuodėmes, tampame gyvojo Dievo namais. Šventoji Dvasia gali apsigyventi mumyse ir tęsti atstatymo darbą.

Apie tai apaštalas Paulius Korinto krikščionims rašo: „ Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo“ (1 Kor 6, 19-20).

Mąstymą baigsiu guodžiančiais ir viltį teikiančiais, prieš keletą mėnesių popiežius Pranciškus, pasakytais žodžiais: „Dievo malonė gali prikelti naujam gyvenimui kiekvieną nusidėjėlį, nėra tokios širdies, kurios Kristus nenorėtų ar negalėtų atgaivinti. Žmogus sugriauna savyje turimą Dievo šventovę, tačiau Viešpačiui pakanka trijų dienų, kad ją atstatytų. Nė vienas žmogus, kad ir kaip labai būtų blogio sužeistas, nėra šiame pasaulyje pasmerktas būti amžiams atskirtas nuo Viešpaties. Viešpats slėpiningai įžiebia širdyse naujas kibirkštis, uždega tiesos, gėrio ir grožio troškimą (Pop. Pranciškus, 2020 11 09).

Mielieji, nepamirškime, kad Gavėnios metas yra puiki proga atnaujinti santykį su Dievu per Susitaikymo sakramento malonę, atnaujinant tamprų ryšį su savo parapijos Bažnyčia – Dievo namais – mūsų gyvenamoje aplinkoje. Amen.