Po žiauraus penktadienio, kai Žmogaus Sūnus Jo priešų buvo sutryptas, sutriuškintas visos tautos akivaizdoje, kai Jo priešai triumfavo, įrodę koks Jis bejėgis, silpnas ir apgavikas buvo, stojo šeštadienio tyla.

Šeštadienis – žydų šabo diena. Tą dieną visi žydai sėdi namuose, gatvės tuščios. Ypač ramu po vakarykščio įvykio, kai Jeruzalės gatvės buvo užtvindytos rėkiančios minios: „Ant kryžiaus Jį!”.

Būrelis vyrų, Jėzaus mokinių, iš baimės, gėdos ir nevilties, pasislėpę, bijojo garsiai aptarinėti įvykusį faktą. Kiekvieno galvoje be abejonės kilo klausimai: „Kas dabar bus? Ką reikės toliau daryti? Nejaugi jų Mokytojas iš tiesų buvo paprasčiausias apgavikas, suvedžiotojas? Kur gi ta žadėtoji Dangaus karalystė? Kur Jo galia ir pažadai?“

Taip jie baimėje ir mąstymuose praleido visą dieną ir naktį. Ištikimos ir mylinčios moterys, priešingai, visą naktį tarėsi ir mąstė, kaip ryte nueis prie kapo, nusineš kvapiųjų aliejų ir juo išteps mylimojo Mokytojo kūną. Evangelijoje girdėjome, kad jos „nusipirko kvepalų, kad nuėjusios pateptų jo kūną“(Mk 16, 1).

Ir štai „Labai anksti, vos saulei patekėjus, pirmąją dieną po šabo jos ateina prie kapo“(Mk 16, 2). Pakeliui kamavo tik vienas klausimas: „Kas gi mums nuris akmenį nuo kapo angos?“(Mk 16, 3). Įsivaizduokime jų sumišimą bei nuostabą, kai „įsižiūrėjusios pastebi, kad akmuo jau nuristas“(Mk 16, 4). Jos dar labiau apstulbo, kai įėjusios į kapo rūsį neberado Jėzaus kūno kaip tikėjosi, o pamatė „sėdintį jaunuolį, apsivilkusį baltu drabužiu“(Mk 16, 5).

Nors jaunuolis jas nuramino, sakydamas: „Neišsigąskite!“ Jūs ieškote Jėzaus (...) ‒ jis prikeltas, jo čia nebėra! (...). Tad eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: „Jis eina pirma jūsų į Galilėją, ten jį pamatysite, kaip jis jums buvo sakęs“(Mk 16, 6-7). Tačiau moteris buvo apėmęs šiurpulys ir siaubas. Jos išėjusios bėgo nuo kapo ir niekam nieko nesakė, nes bijojo (Plg. Mk 16, 8). Suprantama, vėliau jos neabejotinai paliudijo, ką matė ir patys mokiniai nuskubėję prie kapo, rado jį tuščią.

Jie įtikėjo, kad Kristus prisikėlė. Jis gyvas! Nors apie tai kol kas liudija tuščia kapo duobė. Nuo jos prasideda mūsų tikėjimo kelias.

Velyknakčio apeigose dalyvauja du simboliai – šviesa ir vanduo. Žvakių šviesa skelbia pergalę. Tamsa gali apkaltinti, pasmerkti, prikalti prie kryžiaus šviesos Nešėją, tačiau šviesa visada lieka laimėtoja. Prisikėlimas padaro ją nenugalima. Antrasis Velyknakčio simbolis - vanduo, kuris yra ne tik gyvybės nešėjas, bet gyvenimo versmė.

Velyknakčio vanduo – tai vanduo ištekėjęs iš atverto Viešpaties šono. Ant kryžiaus Kristus atidavė visą save iki paskutinio lašo. Ant kryžiaus atsivėrė brangus šaltinis, iš kurio trykšta meilė. Šis šaltinis ištryško ne iš kryžiaus ir mirties, bet iš Kristaus atsidavimo, begalinės meilės, iš Jo aukos už mus visus. Kai velykinė žvakė panardinama į vandenį, tai tarsi simbolizuoja dangaus ir žemės susižiedavimą. Tai primena žemės atsinaujinimo stebuklą: visa, kas kilnu, vertinga ir tyra, nežūsta, keičiama į amžintąją didybę ir garbę.

Pagaliau Velyknakčio liturgijoje naujai suskamba „Aleliuja!”. Keturiasdešimt dienų rimties ir susikaupimo, keturiasdešimt dienų neskambėjimo “Aleliuja!”, šią naktį išsiveržė iš mūsų krūtinių su nauja jėga, džiaugsmingai byloja, kad mirtis nugalėta, Kristaus Dieviškoji šviesa švenčia pergalę, kviečia mus pamiršti visus rūpesčius ir negandas ir iš visos širdies vieningai giedoti džiaugsmingą „Aleliuja!“, ką reiškia „Šlovinkim Viešpatį“. Amen.