Mieli broliai ir seserys Kristuje, vakar kartu su moterimis, Petru ir mylimu mokiniu Jonu blaškėmės prie tuščios kapo duobės. Tuščias kapas nieko nereiškia. Tai gali reikšti, kad Jėzaus Kūną kažkas paėmė, nunešė kitur ir paslėpė. Tokį nurodymą už pinigus davė ir seniūnai kareiviams: „Sakykite, kad jums bemiegant jo mokiniai, atėję naktį, jį išvogė“(Mt 28, 13).

Šios dienos Evangelija prasideda prieš tai buvusio skyrelio pabaiga. Tame skyrelyje rašoma, jog „Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo“ (Mt 28, 1-2). Toliau skaitome, jog „sargybiniai sudrebėjo ir pastyro lig negyvi“(Mt 28, 4). Tuo tarpu moterims angelas pasakė: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra (...). Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją“(Mt 28, 5-6a. 7a).

Moterys, nors ir nusigandusios, tačiau kupinos džiaugsmo skubėjo vykdyti angelo paliepimą. Joms beskubant pats Jėzus pasirodė ir dar labiau išsigandusias ramino kaip angelas tais pačiais žodžiais: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28,10). Taip moterys tapo pirmosiomis apaštalėmis, Gerosios Naujienos liudytojomis. Sargybiniai irgi matė ir girdėjo Viešpaties angelą, nužengusį iš dangaus. Jie taip pat „atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę“ (Mt 28,11). Taigi ir jie savotiškai atliko apaštalavimo darbą. Tik į išgirstą naujieną skirtingai reagavo išgirdusieji. Mokiniai apsidžiaugę, nuskubėjo „į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus“ (Mt 28,16), o aukštieji kunigai „susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų“ (Mt 28,12) ir primokė sakyti, kad jo mokiniai jį išvogė. Šie taip ir padarė.

Taigi, kaip Jėzaus mirtis taip ir Jo prisikėlimas buvo įvertintas pinigais. Kaip jūs manote, kuriais labiau patikėjo liaudis? Greičiausiai, kad dauguma patikėjo religinių vadovų sukurptu pasakojimu, nei dviejų moterų. Juolab, kad pagal rabinų įstatymą moterų liudijimai negaliojo. Ir vis dėlto mokiniai patikėję moterimis, nuskubėjo į Galilėją. Moterų liudijimas plačiai paplito, juo įtikėdavo, nes jis rėmėsi Jėzumi, skelbė Jo tiesą.

Mielieji, Prisikėlimo istorija nėra tik šiaip paprasta informacija, tai Geroji Naujiena – Dievas apsireiškė per savo Sūnų Jėzų, leidosi būti nukryžiuotas, kad prisikeltų savo šlovėje ir galybėje. Šitai suvokti įmanoma tik Šventosios Dvasios galia. Kiekvienas mūsų per krikštą gauname Šventąją Dvasią. Todėl nuolat prašykime, kad ji dar labiau mums apreikštų Prisikėlimo slėpinį, kad leistų dar labiau pažinti Jėzų ir išgyventi Jo artumą. Mes turime neabejotiną pavyzdį – apaštalus, kurių gyvenimai liudija Kristaus prisikėlimą.

Kristaus Evangelija ir Apaštalų darbai liudija, kokie iš pradžių nedrąsūs buvo mokiniai, kaip jie išsilakstė, Petras net tris kartus išsižadėjo, kai pamatė kankinamą, žeminamą ir kryžiuojamą jų Mokytoją. Tačiau visi jie pasikeičia sutikus prisikėlusį Kristų. Kai ant jų nusileidžia Šventoji Dvasia, kurią atsiųsti buvo pažadėjęs Kristus, mokiniai tampa bebaimiais Kristaus prisikėlimo liudytojais, Jo mokslo skelbėjais. Ryškiausias pavyzdys yra fariziejų oligarchas Saulius, būsimasis apaštalas Paulius, kuris buvo vienas aršiausių kovotojų prieš Kristaus sekėjus.

Po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi Damasko kelyje, jis tapo uoliu Kristaus prisikėlimo liudytoju. Savo laiškuose šis šventasis rašo: „Aš tapau Evangelijos tarnu dėl Dievo malonės dvasios“. (Ef 3,7). „ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“. (Gal 2,20). Ypač reikšmingi jo žodžiai: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“( Kor15, 14 ).

Taigi, mes turime tvirtą pagrindą, ant kurio pastatytas mūsų tikėjimas. Todėl būkime linksmi ir džiaugsmingai skelbkime pasauliui: „Kristus nugalėjo mirtį! Jis tikrai prisikėlė! Jis gyvas ir gyvena tarp mūsų, ir kasdien dovanoja savo meilę kiekvienam skubančiam pas Jį“. Amen.